Praeities pamokos ateičiai

Dvasinis darbas

Žmogus paprastai graužiasi dėl savo praeities ir dabarties, nes nesupranta, kad ji nulemta, ir taip turėjo nutikti. Du principai: „Niekas nepadės man, išskyrus mane patį“ ir „Nieko nėra, išskyrus Kūrėją“ turi persipinti, o ne kaitaliotis tarpusavyje, kaip darbo diena su nakties poilsiu.
Prieš kiekvieną savo pastangą ir po jos reikia suderinti šiuos du principus. Praėjusią akimirką sugeria Begalybės pasaulis, tada nebegalimas joks išskaičiavimas jos atžvilgiu. Visas išskaičiavimas dabar sietinas tik su Kūrėju.
Baal Sulamas straipsnyje „Tiesioginis ir netiesioginis Kūrėjo poveikis“ rašo, kad jei kažkuri raidė tarsi ministras neatlieka teisingų veiksmų, tai Kūrėjas pašalina ją, įterpdamas į jos vietą kitą raidę. Mes dar tiksliai nesuprantame, kaip tai veikia, bet turime įsisavinti, kad dėl ateities ir net dabarties gailėtis nereikia!
Bijoti reikia tik dėl ateities: ar galėsiu taip pasiruošti, kad atskleisčiau kitą rešimo, kad suteikčiau Kūrėjui malonumą?
Praeitis ir dabartis yra „Nieko nėra, išskyrus Kūrėją“ valdžioje, todėl nereikia nieko dėl jų aiškintis, išskyrus savo santykį su tuo, kas įvyko. Tai vienintelis dalykas, kurį reikia atlikti. Mes nekeičiame pačios tikrovės – tikrovė keičiasi, keičiantis mano požiūriui į ją. Viskas priklauso nuo mano požiūrio į šį objektą, bet pats objektas lieka toks pats. Keičiasi tik mano suvokimas: priklausomai nuo to, ar jis egoistinis, ar altruistinis kinta bet kuri tikrovės dalis.
Aš keičiu savo jutimo organus. Atsiskleidžia tos pačios 10 sfirų, bet viskas priklauso nuo to, ar mano noras pajėgus atsiginti nuo egoistinio malonumo, ar jis apsaugotas ekranu. Tai iš esmės keičia visą paveikslą.
Jei manau, kad nuo manęs priklauso tai, kas įvyko, ir aš pats pasirinkau, kaip pasielgti – vadinasi, sutinku, kad yra dar viena valdžia, išskyrus Kūrėją – mano asmeninė. Nejau pats nusprendžiau, kaip viskas turi įvykti?
Jei graužiuosi dėl to, ką galėjau vakar padaryti ir nepadariau, arba gailiuosi, kodėl šiandien neatėjau į pamoką, vadinasi, aš pats nulėmiau savo veiksmus ir nusprendžiau neiti. Kitaip tariant, išskyrus Kūrėją, yra dar viena jėga, viešpataujanti tikrovėje – aš pats. Apie tai sako Kūrėjas: „Negaliu būti vienoje vietoje su išpuikėliu“. Jei noriu būti šalia Kūrėjo, turiu anuliuoti save. Tada aš būsiu su Juo.
Todėl privalau pasakyti, kad viskas, kas įvyko praeityje, iki pat dabartinio momento, atėjo iš Kūrėjo, ir turėjo būtent taip būti. Juk taip Jis apskaičiavo ir suplanavo iš anksto. Turiu padėkoti už tai, kaip už patį didžiausią prizą – už visas savo nesėkmes ir trūkumus. Dėl to Kūrėjas ir verčia mane gailėtis to, kas įvyko, kad pasakyčiau, jog viskas įvyko Jo valia, siekiant išmokyti mane ateityje elgtis kitaip.

Iš 2013 m. gruodžio 18 d. paruošiamosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo išmintis: mėgautis kiekviena akimirka

Kol pas mus nusileis dvasia iš aukščiau

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.