Pateisinimas kaip mokslinio požiūrio principas

Dvasinis darbas, Kabala ir kiti mokslai

Klausimas: Kaip reikalavimas pateisinti viską, kas vyksta, gali derėti su moksliniu požiūriu, būdingu kabalai.
Atsakymas: Tai nuoroda, kaip teisingai žiūrėti į realybę. Tokiu būdu mus moko. Tarkim, mokslininkas susipainiojo savo tyrinėjimuose ir bando keisti turimus instrumentus: arba chemines medžiagas, jeigu tai cheminiai bandymai, arba mikroskopus, arba teleskopus. O čia jam sako, kad  prisikasti iki pirminės reiškinių priežasties galima laikantis savybių sutapimo dėsnio.
Tik tokiu būdu galima pradėti dirbti su dviem jėgomis, esančiomis gamtoje: gavimo ir davimo jėgomis, universaliais minusu ir pliusu. Šios dvi jėgos sudaro visos kūrinijos pagrindą. O atskleisti jas galima tik subalansuojant, kas pasiekiama palaipsniui, vis aukštesniuose  lygmenyse pasiekiant jų pusiausvyros.
Atrasime, kad šios dvi jėgos susiduria ir susipriešina mūsų viduje. Viskas, ką mes dabar jaučiame, visas mūsų egzistavimas ir didelis pasaulis yra padarinys to, kad šios dvi jėgos susitinka viena su kita ir negali pasiekti pusiausvyros. Bet šis disbalansas reiškiasi tokiu mastu, kurį mes galime įžvelgti. Jeigu dabar subalansuosime šias dvi jėgas, tai pavirsime viduriniąja linija, kuri tiesiasi tarp jų ir apima jas abi. Tada pamatysime tikrą vaizdą.
Teisingai sujungdami jas tarpusavyje, kad atitiktų viena kitą, įsijungdami tarp jų kaip adapteris,  sukuriame savo egzistavimo tašką, kuriame mums atsiveria realybė – tame taške, tame lygmenyje, ant to laiptelio, viduriniojoje linijoje. Taip atskleidžiame tikrąjį realybės vaizdą. Tai ir vadinama kabalos mokslu: balansavimas viduriniojoje linijoje kiekviename mūsų egzistavimo taške.
Toks mokslininkas vadinamas kabalistu, kuris tyrinėja ne su išoriniais prietaisais ir tonomis įvairios aparatūros, o su savo vidiniais instrumentais, norais. Savo vidiniuose induose jis pasiekia jėgų pusiausvyros ir tampa jų šeimininku, jas tikrina ir tiria, su jomis dirba.
Pasirodo, kad jam nereikia fizikos, chemijos ir visų kitų išorinių mokslų, kadangi jis iš esmės keičia savo prigimtį. Jam nereikalingi šie paviršiniai metodai, kad galėtų valdyti savo gyvenimą ir kontroliuoti  kokius nors gamtos reiškinius. Tos būsenos, kurios jis yra, atžvilgiu tai taip grubiai materialu ir nereikalinga.
Pateisinti bet kokią būseną – reiškia pasiekti kūrinio šaknį jam esant bet kokios būsenos, ant kiekvienos pakopos. Kada dvi jėgos pasiekia pusiausvyrą, matau, kaip davimo jėga įsivelka į gavimo jėgą pagal savybių tapatumo dėsnį. Matau, kas vyksta gavimo jėgoje, kūrinyje, dėl to, kad jis tapo panašus ir susiliejo su aukščiausiąja davimo jėga, Kūrėju. Ir tada aš pateisinu kūrinį, kuris pakilo iki Kūrėjo pakopos, t. y. tobulo gerumo būsenos.
Kol dar nepasiekiau tokio išsitaisymo lygmens, kada pajausiu ir atskleisiu visą Kūrėjo gėrį, mano būsenos vadinasi darbinėmis. Jas taip pat turiu pateisinti, pasistengti tai padaryti. Juk verkdamas iš skausmo negaliu sakyti, kad Kūrėjas geras ir neša gėrį. Tik „pagal Jo veiksmus Jį pažinsim“. Kalbama tik apie pažinimą atskleidžiant savo būsenas. Aš nežinau, kas yra „geras ir kuriantis gėrį“, jeigu to nepajutau. Esant kiekvienos būsenos šis gerumas yra skirtingas.

Iš 2013 m. gruodžio 19 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis mikroskopas

Kabala – šiuolaikinis mokymas

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.