Pačioje apverstos piramidės apačioje

Auklėjimas, vaikai, Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Nepasitikėjimas rytojumi mūsų pasaulyje tampa vis labiau matomas. Mes išvystėme aukščiausias technologijas, sukūrėme psichologinius visuomenės ir žmogaus keitimo metodus, masių valdymo ir klaidinimo instrumentus – ir turėdami visą tą mokslą bei žinių, kaip valdyti žmogų, nevaldome pačių savęs.
Juk rytdiena kaskart atrodo mums neaiški. Ir tai didelė problema, kad žmogus nevaldo savo ateities, netgi artimiausios, tiesiog šios, kitos akimirkos.
Galbūt mes nelabai juntame tokį poreikį, juk jau įpratome dieną po dienos gyventi be žinių apie ateitį. Vis dėlto tai didelė tragedija. Juk jei iš tikrųjų žinotume, kaip teisingai žvelgti į ateitį, išvengtume klaidingų veiksmų savo pačių ir gamtos atžvilgiu. Tai pakeltų mus į kitą išsivystymo pakopą.
Čia ir iškyla klausimas: ar mes tai galime? Ateities žinojimas reiškia gyvenimo ir mirties, požiūrio į vaikus, į auklėjimą, kurį reikia jiems suteikti, į specialybę, kurią reikia pasirinkti, šeimos, kurią reikia sukurti, klausimo aiškumą. Tai leis man sužinoti, ar iš viso verta šiandien keltis iš lovos.
Ateities jutimas ir matymas išvaduotų mus nuo daugelio problemų. Mes neįsitrauktume į daugybę jokios naudos neduodančių, o tik žalą nešančių veiksmų. Atvirkščiai, skirtume tą laiką kokiai naudingai veiklai.
Kitaip tariant, visa problema yra mūsų požiūris į ateitį. Ir kadangi nežinome, kaip prisiliesti prie šio taško, tai jaučiamės nelaimingi. Nesąmoningai žmogus įsitveria dabartinės akimirkos kaip gyvūnas, nors ir nori sužinoti ateitį. Šios neatitikties tarp „aš noriu“ ir „aš negaliu“ pojūtis žemina žmogų ir paverčia jį dar žemesne, nei paprastas gyvūnas, būtybe.
Gyvūnas tiesiog gyvena kaip gyvenęs, o atėjus laikui – miršta. Gyvūnas nesusimąsto apie gyvenimą ir mirtį, jis veikia instinktyviai. Paprasti žmonės žvelgia į gyvenimą lygiai taip pat, nekeldami sau klausimų apie ateitį arba savęs realizavimą. Bet žmogus, šiek tiek pakilęs virs kasdienybės ir pradėjęs mąstyti apie savo likimą, kurti planus, viltis geresnės ateities, mato, kaip jam tai nepavaldu.
Daugelis žmogaus užsiėmimų skirti šiam siekiui truputį praverti ateitį, prognozuoti kažkokius reiškinius, bent jau orus. Tai nagrinėja psichologija, filosofija, politinė ekonomija, ekonomika. Vis dėlto visos šios ekonominės prognozės ir gausūs grafikai galiausiai neatitinka realybės.
Įsivelia kažkokie netikėti veiksniai: karai ir šalių bei žmonių santykiai, kurių neįmanoma nuspėti iš anksto. Visa žmogaus istorija, kuriai vystantis mes lyg ir įgyjame proto, patirties, visiškai nepadeda mums ateities atžvilgiu. Ir tai varo mus į dar didesnę neviltį, praeitį vaizduoja vis tamsesnę ir nesuprantamą.
Mes po truputį suvokiame, kokie maži ir nelaimingi esame. Nanotechnologijos suteikia mums nepaprastas galimybes: iš molekulių suformuoti, ką tik nori, pradedant maistu. Tuo pačiu metu ši valdžia galioja tik tam, kas yra mūsų rankose. O ateities klausimas lieka tamsus: kodėl ir kam? Netgi jei galėsime pailginti savo gyvenimą 200, 500 metų, ateitis taip ir liks ne mažiau gąsdinanti nei dabar.
Dar būdami vaikai mes klausėme: „Kas yra gyvenimas ir mirtis? Ką reiškia ši diena ir rytdiena?“ Augdami mes pamirštame šiuos klausimus, hormonai, studijos, karjera atitraukia nuo jų. Vis dėlto, kad ir koks ilgas būtų mūsų gyvenimas, jeigu jame yra kažkas nežinomo ir negalima nuspėti kitos akimirkos, tai niekais paverčia visą mano žmoniškąją esmę.
Taip mes prieiname atradimą, kad egzistuoja aukštesnė nei žmogiškoji jėga, kurį valdo žmogų, žmonių visuomenę, evoliuciją. Suprantama, ne mes patys kuriame savo istoriją, kaip yra mėgstama sakyti. Egzistuoja žmogaus evoliucijos programa, kuri sekundę po sekundės vis smarkiau rutuliuojasi, palyginti su negyvojo, augalinio ir gyvūninio pasaulių evoliucija.
Ir šios evoliucijos programos atžvilgiu mes nesame laisvi taip pat, kaip ir gyvūnai. Mes terealizuojame visus norus, mintis, kurie prabunda mumyse kas akimirką, – atskleidžiame juos savyje pagal kažkokią aukštesnę programą ir esame priversti ją vykdyti.
Išeina, kad gamtoje egzistuoja tam tikra paslėpta programa, veikianti viso negyvojo, augalinio, gyvūninio pasaulio atžvilgiu, taip pat ir žmonijos atžvilgiu. Nors, matyt, programa, veikianti žmogaus atžvilgiu, skiriasi nuo tos, kuri veikia visoje gamtoje. Vystydamiesi mes galiausiai prieiname prie klausimo: „Dėl ko mes gyvename?“, o gyvūnai to neklausia.
Klausimas „Kokia mano gyvenimo prasmė?“ mums kelia vis didesnį nerimą. Manau, šis klausimas jau atsidūrė pačiame žmonių visuomenės centre, ir žmogus nesąmoningai visą laiką sukasi aplink jį, viską daro vildamasis sužinoti, kam gyvena. Arba jis bent stengiasi ištrinti šį klausimą iš savo matymo lauko ir nepastebėti jo, šiandien egzistuoti taip pat, kaip vakar, ir, galbūt, rytoj – nemąstyti ir nenuodyti savo gyvenimo dėl to, kad neturi atsakymo.
Taigi visas mūsų vystymasis, ypač per pastaruosius metus, buvo skirtas tam, kad išsiaiškintume šį klausimą. Žmogus vis labiau linksta link to. O jeigu to neatsitiks, žmogus visiškai degraduos, visur paplis narkotikai, antidepresantai, šeimos ir toliau irs, žmonės nebeturės geresnės ateities vilčių ir nenorės gimdyti vaikų. Jeigu nėra aiškaus atsakymo apie rytdieną, tai ir šioji diena nieko verta! Tad žmogus stengsis kiekvieną dieną leisti taip, kad kuo mažiau kentėtų, t. y. nuris kokią nors tabletę, kad panirtų į pusiau mieguistą būseną ir taip užbaigtų gyvenimą.
Gyvenimo prasmės klausimas vis labiau bunda žmonijoje ir reikalauja atsakymo. Juk kažkur nuo 20-ojo amžiaus 8-ojo dešimtmečio, t. y. maždaug prieš 50 metų, žmonija išsivystė iki tokio lygmens, kad teoriškai geba patenkinti visas kiekvieno žmogaus reikmes. Žmogus išsivadavo nuo baimės dėl duonos kąsnio rytdienai. Jeigu kur nors trūksta kažkokių produktų, tai tik dėl nepakankamo organizuotumo. Iš esmės visa žmonija gamina pakankamą kiekį produktų tam, kad aprūpintų jais visą Žemės rutulį.
Niekada anksčiau istorijoje nebuvo tokios būsenos. Žmonės visada gyveno kaip gyvūnai, nuolat rūpindamiesi savo prasimaitinimu. Jeigu šiandien kur nors neužtenka maisto, tai tik dėl nebuvimo tvarkos, tarpusavio pagalbos, teisingo ryšio tarp mūsų. Iš esmės mes galime aprūpinti kiekvieną. Bet būtent pačiose sėkmingiausiose šalyse yra daugiausia problemų, susijusių su žmogaus nenoru gyventi.
Viskas smunka: kultūra, švietimas, mokslas – niekur nėra atsinaujinimo. Nėra siekio veržtis pirmyn, nėra motyvacijos. Jaunoji karta – išties nelaiminga karta. Juk mums jau nebereikia kovoti dėl išlikimo ir savo gyvūninio kūno poreikių tenkinimo. Bet kartu mes negalime atsakyti žmogui, kuris yra mumyse, į klausimą: ką mums žada ateitis, kokiu tikslu mes gyvename. Išeina, kad gyvūnas yra pamaitintas, o žmogus neturi atsakymo į savo klausimą ir neturės. Todėl mes nusileidžiame iki gyvūno lygmens ir kažkaip gyvename. Žmonės nenori mokytis, nenori dirbti, pasitenkina nedidele pašalpa savo egzistavimui palaikyti, ir taip  gyvena.
Ši tendencija įsismelkia į šiuolaikinę kultūrą ir švietimą. Jeigu klausiame apie žmogaus vietą gamtoje, tai ji atrodo labai nepadori, blogesnė nei visos negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos. Žmogus nusmunka žemiau už visus – tokia galiausiai pasirodo esanti mūsų vystymosi pabaiga.

Iš 2014 m. vasario 23 d. 305-ojo pokalbio apie naują gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo tikslas – visa ko šerdis

Pirmą kartą nuo Abraomo laikų

Komentarų nėra

Komentarai

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>