Prieš prigimtį

Dvasinis darbas, Grupė

Kongresas Bulgarijoje. Antroji pamoka
Klausimas. Kas yra melas kasdieniame gyvenime ir dvasiniame darbe? Jis liejasi ne tik iš televizorių ekranų, bet ir iš kitų informavimo priemonių. Iš kur tas noras iškreipti informaciją ir kokia jo ištaisymo technologija?
Atsakymas. Mūsų prigimtis, norėdama pasitenkinti prisipildymu, skatina mus apgaudinėti save. Jeigu negaliu prisipildyti, tai mano egoizmas vis tiek siekia save apginti, atsitverti nuo kančių, nes vienintelė jo kryptis – būti laimingam, pripildytam, patenkintam. Todėl jeigu negaliu ko nors pasiekti, tai tiesiog „nematau“ to.
Pasakyta: „paprastas žmogus netrokšta karaliaus dukters“. Jis nekenčia, kad niekados princesė jam nepriklausys, nes žino, kad ji skirta ne jam. Jo egoizmas automatiškai atitveria jį nuo kančių: „Nesisielok, tai tau neduota. Galvok apie tą merginą, kuri gyvena kaimynystėje. Ji tau skirta.“
Būtent taip elgiasi mūsų egoizmas visais atvejais. Todėl kai matome, kad negalime kažko pasiekti, iš karto paliekame  šias mintis, kad be reikalo nesikankintume. Tai tam tikra savisaugos sistema. Ji yra gamtoje visais lygmenimis: augaliniu, gyvūniniu ir, aišku, mūsų mentaliniu lygmeniu.
Lygiai taip pat veikiame dvasinio lygmens atžvilgiu. Juk mes neturime tikrai rimtų norų pasiekti didingas pakopas. Mes jų ir nejaučiame, mes patys paslepiame jas nuo savęs! Kiek pastangų reikia, kad nukreiptume save aukštesnės – šiandieninė plius viena – pakopos link? Ir tai nuolat nuo jos pabėgame.
Kitaip tariant, mūsų egoizmas automatiškai žlugdo mus, nuvesdamas nuo dvasinio tikslo ir kreipdamas į tai, kas egzistuoja čia pat, priešais mus. Aš galiu pamatyti aukštesniąją pakopą, bet nenoriu dėl to stengtis ir todėl  nematau. Štai ir viskas.
Kaip galima tai ištaisyti? Tik padedant aplinkai. Matau, kaip draugai dalijasi įspūdžiais: „Tu matai? – Taip, kaip puiku!“ – ir pavydžiu jiems. Net jeigu jie tik suvaidins man, aš vis tiek pavydėsiu. O gal jie iš tikrųjų kažką jaučia, o aš – ne.
Turime žaisti vienas su kitu lyg jau būčiau pasiekęs dvasinį lygmenį, ir tada draugas irgi užsinorės to. Jis stengsis, kad pasiektų dvasinį pasaulį. O man, stebint jį, iš pavydo atsiras jėgų. Ir taip, pavydėdami vienas kitam, vienas kitą kelsim. Tai pats pirmasis tarpusavio poveikio grupėje principas.
Tai reikia panaudoti ratuose, uždegti žmones visur, kur tiktai įmanoma, kad jie pajaustų, jog dvasinį pasaulį galima pajusti ir pamatyti.
Kiekvienas žmogus turi jutimo organą, galintį jausti visas 125 dvasines pakopas ir paskutiniąją – Gmar Tikun (Visiškas išsitaisymas). Bet mes neapimame jų! Čia problema.
Todėl reikia išjudinti vienas kitą, daryti įspūdį, įkvėpti, kad kiekviename iš mūsų atsirastų siekiai ir norai, kurie kamuotų mus kaip geras pavydas, neleidžiantis užmigti, deginantis mus! Tai galima padaryti.

Iš 2014 m. liepos 11 d. kongreso Bulgarijoje antrosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasiruošimas baigėsi – metas veikti

Kaip atskleisti Kūrėją

Stora žievė, kuri slepia tuštumas

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.