Dešinysis radikalizmas Europoje, I dalis

Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Dešinysis radikalizmas kelia galvą
Klausimas. Europoje populiarėja kraštutinis nacionalizmas, o kartu su juo – ksenofobija, neonacizmas ir opozicija vieningai Europos Sąjungai. Neseniai dešinieji radikalieji politikai šventė reikšmingą pergalę rinkimuose į Europos parlamentą. Pirmą kartą bus rimtai atstovaujamas sektorius, pasisakantis prieš imigrantus, artimas neonacistinei ideologijai ar net palaikantis ją.
Vien iš prancūzų „Nacionalinio fronto“, vadovaujamo Marine Le Pen, į Europos parlamentą pateko 24 deputatai. Norvegijos kraštutinė dešinioji Pažangos partija gavo daugiau nei 16 procentų rinkėjų balsų. „Tikrųjų suomių“ partija laimėjo 19, olandų ultradešinieji – 10 procentų balsų. Tokie patys procesai vyksta Austrijoje, Vengrijoje ir kitose šalyse.
Analitikai ir komentatoriai nurodo tris pagrindines priežastis:
1. Didelis nedarbas, daugybę jaunų žmonių paliekantis be veiklos.
2. Ekonominė krizė, apėmusi Europos žemyną.
3. Nusivylimas senąja politika, nepateisinusia vilčių.
Apskritai, matome, kad sudėtinga situacija sąlygoja kraštutinių dešiniųjų nuotaikų stiprėjimą. Kaip gi veikia šis mechanizmas? Kaip nemalonumai ir nesėkmės įvairiose srityse sukelia žmonėms mintis apie tai, kad jiems gali padėti tik ši politinio spektro dalis?
Atsakymas. Manau, europiečiams patinka radikaliosios dešiniosios koncepcijos. Juk jos siūlo rūpintis savimi, o ne imigrantais. „Pas mus nėra darbo, mažėja socialinės išmokos – tai kodėl turėtume priimti svetimus? Jeigu išnaudotume juos tam tikriems darbams numatytą laikotarpį – būtų kitas reikalas. Tačiau didesnė jų dalis pasilieka šalyje ir nesivargina ieškoti darbo…“
Daugelyje Europos miestų toks vaizdas tapo įprastas – viduryje dienos gatvės pilnos imigrantų. Jie dykinėja, o vietiniai europiečiai dirba: „Tai kodėl gi reikėtų juos priimti ir mokėti pinigus?“
Be to, daugelis nepatenkinti civilizacijų konfliktu: „Jie nusistatę prieš mūsų kultūrą, prieš mūsų švietimo sistemą. Jie nenori pas mus mokytis, tapti kaip mes, įsilieti į mūsų visuomenę. Apskritai, jie bjaurisi europietiškos aplinkos absorbavimu. Tai kodėl jie Europoje?“
Man tokie klausimai kilo jau prieš dešimtį metų, kai Didžioji Britanija pirmą kartą atvėrė sienas imigrantams iš buvusių kolonijų. Man buvo visiškai nesuprantama, kodėl europiečiai džiaugiasi, priimdami žmones, savo mentalitetu absoliučiai svetimus Europai. Viena – geros valios simbolis, visai kita – plačiai atvertos durys dėl siaurų partinių interesų politinės kovos rėmuose.
Kol partijos, einančios į valdžią, rūpinosi savo reputacija ir vengė kritikos, imigracija plėtėsi. Galų gale milijonai naujų piliečių užpildė didmiesčius, užėmė juose ištisus kvartalus ir įvedė ten savo tvarką – kartais vietoje policijos, kuri linkusi šiuos rajonus apeiti lanku. Ten statomos mečetės, švenčiamos musulmoniškos šventės, viešpatauja kitokia dvasia, atnešta iš svetimų šalių.
Amerikoje skirtingų tautų sambūvis iš pat pradžių rėmėsi kitais principais. Jungtinės Valstijos buvo sukurtos kaip „lydymo katilas“, kuriame visi jungėsi tarpusavyje ir formavo „amerikietiškąją kultūrą“ – tiesa, aplink anglosaksišką branduolį. Jos pagrindu tapo pirmavimo, užkariavimo ir naujų teritorijų užėmimo elementas – visai kitoks sprendimas.
O Europa su savo senąja kultūra įsileido žmones, kurie ją visiškai ignoruoja. Todėl šiuolaikiniuose ultradešiniuosiuose judėjimuose yra tiesos grūdas. Jie siekia apginti savo tėvynę, savo šalį, savo vaikus, kuriems norėtų skirti lėšas, dabar skiriamas imigrantams. Žodžiu, yra tiesos jų pretenzijose, ir, aišku, kad jos vis stiprės.
Kol kas jie veikia įstatymų rėmuose, nematau, kuo būtų galima juos kaltinti. Kuo jie neteisūs? Tuo, kad nenori priimti imigrantų ir už juos mokėti? O argi jie įpareigoti tą daryti? Kur taip parašyta? Kažkas iš to kraunasi politinį kapitalą, o pasiekęs valdžią, gauna asmeninės naudos. Tai kodėl reikėtų imigrantais užpildyti Norvegiją, Švediją ir kitas šalis, šimtus ir tūkstančius metų sustingusias toje pačioje būsenoje? Vis dėlto, Europa atvėrė duris, ir procesas įgavo pagreitį.
Klausimas. Ar galima sakyti, kad istorija kartojasi? Prieš Antrąjį pasaulinį karą taip pat siautėjo ekonominė krizė, daugybė žmonių neturėjo darbo. Tai tapo puikiu pagrindu fašizmui atsirasti.
Atsakymas. Jei šiuolaikinėje Europoje visi dirbtų, o imigrantai taip pat prisijungtų prie darbo jėgos, gamyba augtų ir dėl to viskas klestėtų, tuomet nebūtų priežasties dešiniųjų radikalų klyksmams.
Tačiau darbo trūksta, o socialiniai biudžetai mąžta, tuo tarpu lėšos pereina iš vietinių gyventojų naujiesiems. Žmonės su tuo nesutinka.
Be to, daug ką lemia nesugebėjimas užmegzti tinkamų tarptautinių ryšių. Europos susijungimo iniciatoriai tikėjosi ekonominės naudos, bet nepagalvojo apie tai, kad tautų vienybę reikia kurti bendros kultūros, bendro išsilavinimo, apskritai, bendrumo pagrindu. Juk Europos Sąjunga ne šiaip sąvoka, už jos turi būti tam tikra jungtinė „teritorija“, bendras įdirbis, bendra sociokultūrinė erdvė.
Tačiau dabartinėje Europoje nieko panašaus nėra. Bankai? Pramonė? Jie vos susitvarko su vienytojų vaidmeniu, kai gali pademonstruoti momentinę naudą. Tokia menama vienybė jau savaime pasmerkta žlugti, ir tik nuolat pasiūlo naujų priežasčių ultradešiniesiems pasireikšti.
Bus tęsinys…

Iš 2014 m. rugsėjo 9 d. 432-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.