Jeigu jaunystė žinotų…

Dvasinis darbas

Mūsų pasaulis padalintas į keturias kategorijas: negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta ir žmogaus lygmuo (ne jo materialusis įsikūnijimas, o dvasinė sfera). Kuo gi mes skiriamės nuo gyvūnų? – Savo vidine esme, vidine raida, bet fiziologiškai priklausome tam pačiam gyvūnų pasauliui.
Todėl mums reikia išeiti už laiko, judėjimo ir erdvės sąvokų (priklausančių šiems trims lygmenims – negyvajam, augaliniam ir gyvūniniam) ribų ir gyventi žmogaus pakopoje. Kol kas šios pakopos nesuvokiame, bet ji mūsų laukia.
Klausimas. Gyvenimo pabaigoje žvelgdami į praeitį pagyvenę žmonės gailisi dėl laiko, iššvaistyto materialių malonumų vaikymuisi. Jie ima jausti, kad pasaulį užpildanti jėga yra davimo ir meilės jėga, ir gailisi to, kad per sunkiai dirbo ir neskyrė pakankamai laiko vaikams, šeimai bei draugams.
Ką gi jaučia senoliai, dairydamiesi į praeitį, ir ko nemato jaunimas? Kokia ta gyvenimiška išmintis, kurią įgiję senoliai gailisi prarasto laiko, o jaunimas savo gyvenimo pradžioje apie ją nežino?
Atsakymas. Skiriasi jaunų ir senų žmonių malonumo priemonės bei šaltinis. Jaunimas mano, kad malonumą duoda maistas, seksas, šeima, pinigai, garbė, žinios, ir kiekvienas nori to pasiekti. Pagyvenę žmonės jau supranta, kad visa tai nesuteikia pilnatvės.
Galima materialiai pasitenkinti maistu, seksu, šeima, turtu, šlove, žiniomis, bet tikrasis malonumas slepiasi tik gerame ryšyje tarp žmonių, meilėje, nuoširdžiuose santykiuose. Dėl to jie ir gailisi – kad nepakankamai stengėsi pasiekti tokį ryšį, mėgautis juo ir teikti malonumą kitiems.
Todėl integralusis švietimas turi žmonėms ne tik suteikti žinių apie tai, bet ir pateikti įrodymų, nes jaunimas nelabai linkęs tuščiai klausytis. Jaunųjų gyvenimo tikslas – pasimėgauti kuo daugiau prigimtyje užprogramuotų malonumų: maistu, seksu, šeima, pinigais, šlove, žiniomis, o tikrasis malonumas nepriklauso nuo laiko, jo neriboja erdvė, – tai tik nuoširdūs santykiai tarp žmonių, meilė artimiems.
Tikrą pilnatvę žmogus jaučia tik tada, kai užmezga ryšį su kitais žmonėmis, tame tarpusavio ryšyje jie ima atskleisti nuoširdžius santykius, davimo vienas kitam džiaugsmą.
Tada šiame ryšyje jie atskleidžia amžinojo gyvenimo pajutimą, o tai jau priklauso žmogaus pakopai, esančiai aukščiau gyvūninio lygmens. Šios pakopos nėra mūsų pasaulyje, mes turime ją išsiaiškinti, sukonstruoti, suformuoti ir gyventi joje. Juk ji susijusi ne su mūsų kūnu, o su nauja sąmone, nauja suvokimo matrica.
Klausimas. Ką Jūs galite patarti jaunam žmogui, kuris nori valdyti savo laiką? Kuo jam verta užsiimti gyvenime?
Atsakymas. Materialiam gyvenimui daryti tik tai, kas būtina, o visą likusį laiką pašvęsti dvasinio lygmens, Žmogaus – davimo ir meilės savybės – pakopos kūrimui.

Iš 2014 m. balandžio 22 d. 355-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.