Skirtingų lygybė

Ateities visuomenė, Auklėjimas, vaikai, Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Klausimas. Visi žmonės pagal savo prigimtį yra skirtingi. Kažkas protingas ir apsukrus, o kažkas tingus ir riboto proto. Bręstant šios savybės pasireiškia vis stipriau ir galiausiai vieni pasiekia didelės materialios sėkmės, o kitiems neužtenka maisto. Pati Gamta sukūrė visuomenėje tokius skirtumus. Tai tikrovė. Kaip turėtų elgtis pretenduojantieji į „socialiai pažangius“, atsižvelgiant į silpniausius visuomenės sluoksnius? Juk gamtoje silpni ir suluošinti negauna „kompensacijos“. Ar turi visuomenė palaikyti atsilikusius savo narius ir garantuoti jiems minimalų priimtiną pragyvenimo lygį?
Atsakymas. Taip.
Apskritai, mes turime visiškai kitaip elgtis su žmonėmis. Reikia juos integruoti į ypatingą švietimo sistemą, kuri gerina socialinius santykius, taip, kad jie rūpintųsi visa visuomene, jos klestėjimu ir sveikata, socialine vienybe, visuotiniais tarpusavio santykiais ir atsakomybe už vienas kitą.
Šalies vadovybė turi organizuoti tokią sistemą. Šis mokymas nebus ribojamas laiko – juk egoizmas verda žmoguje vis stipriau, ir jo tamsėjančius debesis reikia nuolatos subalansuoti atitinkamai lavinant žmones.
Tokiu būdu, jei žmogus nuolatos tobulėja būdamas visuomenėje, kuri daro jam spaudimą ir reikalauja prasmingo, suvokto, tikslingo, naudingo dalyvavimo socialiniame gyvenime, tai kiekvienas turi būti aprūpintas minimaliu pragyvenimo lygiu.
Klausimas. Kas sudarys šį minimumą? Kaip atrodo mano gyvenimas, jei man moka tokią pašalpą?
Atsakymas. Aš gaunu pakankamą paramą, kad išlaikyčiau šeimą, suteikčiau vaikams išsilavinimą ir pastatyčiau juos ant kojų. Apskritai, gyvenu oriai, gerai socialiai aprūpintas. Tai man priklauso – juk aš visuomenės narys, rūpinuosi visuomene ir jos vystymusi.
Galbūt kažkas dėl negalios gali tik sėdėti kokiame sandėlyje ir išdavinėti darbo instrumentus arba atlikti kitą fizinį ar nesunkų protinį darbą. Visuomenė jį ten įdarbina, kur jis bus naudingas. Be to, jis įgyja išsilavinimą, ugdo vaikus. Už visa tai žmogus gauna „minimalų uždarbį“, tačiau šis minimumas iš tikrųjų patenkina jo poreikius ir užtikrina orų gyvenimą jo šeimai.
Dabar įsivaizduokime, kad kaimynystėje su juo gyvena išsilavinęs, klestintis, gerai gyvenantis specialistas. Jis labai naudingas visuomenei, jis kuria naujus įrenginius ir technologijas arba veda didžiulę prekybą. Savo darbui jis gauna viską, kas reikalinga. Bet namams, šeimai – argi jam reikia ko nors daugiau, palyginti su kukliu kaimynu?
Klausimas. Tokios socialinės sistemos žmonija dar niekada nekūrė. Juk mes, pagal savo prigimtį, norime daugiau.
Atsakymas. Būtent tai ir yra kompensuojama – masyviu, nuolatiniu, visur viešpataujančiu ir teisingai viską sustatančiu į vietas mokslu. Dėl to mes pasiekiame visuotinę lygybę – ne tą priverstinę lygiavą, kuri jau save diskreditavo praėjusiame amžiuje, o tokią lygybę, kai kiekvienas turi viską, kad oriai gyventų ir užtikrintų gerą, laimingą ir klestintį gyvenimą savo vaikams.
O visus kitus egoistinius proveržius, tokius kaip pavydas, aistra, garbės troškimas ir t. t., žmogus taip pat įgyvendins, bet jau visuomenės labui. Pati aplinka, sveika socialinė atmosfera įpareigos jį veikti tokiu būdu. Žmogui tiesiog bus gėda išsiskirti per dideliais reikalavimais, tarsi tai darydamas jis atvirai apvaginėtų kitus.
Kartoju: tokioje visuomenėje kiekvienas aprūpina sau orų gyvenimą, garantuoja savo vaikams asmeninį ir profesionalų vystymąsi, bet vertina save ne pagal turtus, ne pagal žinomumą, ne pagal pranašumą prieš kitus, o būtent pagal indėlį į visuomenę. Ir apskritai, visuomenė palaiko vieningą gyvenimo lygį.

Iš 2014 m. gruodžio 23 d. 480-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip tapsime lygūs, jeigu esame skirtingi?

Ateities spindulys nūdienos tamsoje

Susivienyti įmanoma tik dvasiniu lygmeniu

Klausimas: Visi žmonės pagal savo prigimtį yra skirtingi. Kažkas protingas ir apsukrus, o kažkas tingus ir riboto proto. Bręstant šios savybės pasireiškia vis stipriau ir galiausiai vieni pasiekia didelės materialios sėkmės, o kitiems neužtenka maisto. Pati Gamta sukūrė visuomenėje tokius skirtumus. Tai tikrovė. Kaip turėtų elgtis pretenduojantieji į „socialiai pažangius“, atsižvelgiant į silpniausius visuomenės sluoksnius? Juk gamtoje silpni ir suluošinti negauna „kompensacijos“. Ar turi visuomenė palaikyti atsilikusius savo narius ir garantuoti jiems minimalų priimtiną pragyvenimo lygį?

Atsakymas: Taip.

Apskritai, mes turime visiškai kitaip elgtis su žmonėmis. Reikia juos integruoti į ypatingą švietimo sistemą, kuri gerina socialinius santykius, taip, kad jie rūpintųsi visa visuomene, jos klestėjimu ir sveikata, socialine vienybe, visuotiniais tarpusavio santykiais ir atsakomybe už vienas kitą.

Šalies vadovybė turi organizuoti tokią sistemą. Šis mokymas nebus ribojamas laiko – juk egoizmas verda žmoguje vis stipriau, ir jo tamsėjančius debesis reikia nuolatos subalansuoti atitinkamai lavinant žmones.

Tokiu būdu, jei žmogus nuolatos tobulėja būdamas visuomenėje, kuri daro jam spaudimą ir reikalauja prasmingo, suvokto, tikslingo, naudingo dalyvavimo socialiniame gyvenime, tai kiekvienas turi būti aprūpintas minimaliu pragyvenimo lygiu.

Klausimas: Kas sudarys šį minimumą? Kaip atrodo mano gyvenimas, jei man moka tokią pašalpą?

Atsakymas: Aš gaunu pakankamą paramą, kad išlaikyčiau šeimą, suteikčiau vaikams išsilavinimą ir pastatyčiau juos ant kojų. Apskritai, gyvenu oriai, gerai socialiai aprūpintas. Tai man priklauso – juk aš visuomenės narys, rūpinuosi visuomene ir jos vystymusi.

Galbūt kažkas dėl negalios gali tik sėdėti kokiame sandėlyje ir išdavinėti darbo instrumentus arba atlikti kitą fizinį ar nesunkų protinį darbą. Visuomenė jį ten įdarbina, kur jis bus naudingas. Be to, jis įgyja išsilavinimą, ugdo vaikus. Už visa tai žmogus gauna „minimalų uždarbį“, tačiau šis minimumas iš tikrųjų patenkina jo poreikius ir užtikrina orų gyvenimą jo šeimai.

Dabar įsivaizduokime, kad kaimynystėje su juo gyvena išsilavinęs, klestintis, gerai gyvenantis specialistas. Jis labai naudingas visuomenei, jis kuria naujus įrenginius ir technologijas arba veda didžiulę prekybą. Savo darbui jis gauna viską, kas reikalinga. Bet namams, šeimai – argi jam reikia ko nors daugiau, palyginti su kukliu kaimynu?

Klausimas: Tokios socialinės sistemos žmonija dar niekada nekūrė. Juk mes, pagal savo prigimtį, norime daugiau.

Atsakymas: Būtent tai ir yra kompensuojama – masyviu, nuolatiniu, visur viešpataujančiu ir teisingai viską sustatančiu į vietas mokslu. Dėl to mes pasiekiame visuotinę lygybę – ne tą priverstinę lygiavą, kuri jau save diskreditavo praėjusiame amžiuje, o tokią lygybę, kai kiekvienas turi viską, kad oriai gyventų ir užtikrintų gerą, laimingą ir klestintį gyvenimą savo vaikams.

O visus kitus egoistinius proveržius, tokius kaip pavydas, aistra, garbės troškimas ir t. t., žmogus taip pat įgyvendins, bet jau visuomenės labui. Pati aplinka, sveika socialinė atmosfera įpareigos jį veikti tokiu būdu. Žmogui tiesiog bus gėda išsiskirti per dideliais reikalavimais, tarsi tai darydamas jis atvirai apvaginėtų kitus.

Kartoju: tokioje visuomenėje kiekvienas aprūpina sau orų gyvenimą, garantuoja savo vaikams asmeninį ir profesionalų vystymąsi, bet vertina save ne pagal turtus, ne pagal žinomumą, ne pagal pranašumą prieš kitus, o būtent pagal indėlį į visuomenę. Ir apskritai, visuomenė palaiko vieningą gyvenimo lygį.

Iš 2014 m. gruodžio 23 d. 480-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.