Nuo prietarų prie tikrojo gamtos pažinimo

Kabala ir kiti mokslai, Kūnas ir siela, Senovės Babilonas

Žmogus visuomet labai priklausė nuo savo aplinkos: nuo negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos, taip pat nuo kitų žmonių: blogų ar gerų kaimynų, tautų, gyvenančių šalia. Todėl kiekvienas norėjo žinoti, kas jo laukia ateityje.
Žmonės visais laikais tyrinėdavo įvairius požymius, ženklus, matomus gamtoje, ir stebėdavo, kaip jie susiję su jų likimu.
Apie tai yra labai daug literatūros, parašytos nuo seniausių laikų iki dabar. Juk ir šiais laikais nesame išsprendę ateities mįslės, ji liko po paslapties skraiste. Nors yra žmonių, gebančių numatyti ateitį.
Būna žmonių, matančių ir jaučiančių ateitį taip, tarsi joje gyventų. Jie pasiekia ypatingą vidinę būseną ir pakyla virš savęs, prisijungdami prie informacijos srauto, esančio aukščiau mūsų suvokimo. Paprastam žmogui jis nepasiekiamas, o kai kurie žmonės gali jį suvokti ir papasakoti mums.
Yra įvairių būdų išlavinti tokį jautrumą – gebėjimą pajusti gamtą už savo kūno, atsijungti nuo jo, pavyzdžiui, vartojant narkotikus, pasiekus ekstazę. Tokie metodai žinomi įvairių tautų kultūrose, apie tai sukurta nemažai pasakų, sakmių, legendų.
Vienos tautos labiau linkusios tikėti prietarais, kitos – mažiau. Kai prieš trisdešimt metų lankiausi Anglijoje, mane nustebino tradicija prieš įsikraustant į butą kviesti ypatingą tarnybą, kuri pašalina ne dulkes, bet piktąsias dvasias.
Visas laikraštis buvo pilnas skelbimų apie tokias paslaugas, garantuojančias, kad namuose nebus blogosios energijos, o tik geroji. Sako, kad praktiškai niekas nesikrausto į kitą butą, kol jo šitaip neišvalo.
Meksikoje kartą metuose vyksta mirusiųjų šventė, per kurią įprasta nešti maistą ant giminaičių kapų. Visa tai transliuojama per pagrindinį Meksikos televizijos kanalą – tai visuotinė tradicija. Žmonės netgi plauna mirusiųjų kaulus ir deda juos atgal į kapą – tai laikoma ypatingos pagarbos mirusiems tėvams ženklu.
Visose religijose yra ritualų, primenančių burtus ir prietarus. Tai nežinoma mums sritis. Bet istorijoje buvo žmogus, paskelbęs šiai nežinomybei karą. Jis drąsiai kovėsi ir įvykdė didžiulį perversmą. Tas žmogus – Abraomas.
Iš pradžių jis pats buvo pranašas ir žynys, studijavo astronomiją, astrologiją, pranašavo ateitį ir prekiavo stabais bei amuletais. Tais laikais mokslas buvo labai persipynęs su religija ir įvairiausiais tikėjimais. Mokslu užsiiminėjo vienuolynuose, jis buvo religijos dalis.
Ta painiava likusi iki šiol, mes taip ir neišsivadavome iš viduramžiškų prietarų. Visas technologijų vystymasis buvo grynai mechaninis ir žmogaus dvasios nekėlė. Priešingai – smukdė vis labiau.
Abraomas pardavinėjo stabus, buvo didis astrologas ir įžymus burtininkas. Jo tėvas Terachas buvo žynys. Babilone juos laikė svarbiais žmonėmis, aukščiausios, dvasinės, valdžios atstovais.
Tačiau Abraomas metė savo garbingas pareigas tam, kad realizuotų savo vidinį siekį: jis tyrinėjo gamtą, stengdamasis suprasti, kam skirtas visas šis pasaulis ir kur ta aukštesnioji, viską valdanti, jėga, kol galų gale atskleidė šią jėgą – Kūrėją.
Jis dirbo labai pasiaukojamai, be baimės. Juk veikė prieš savo ankstesnius pagrindus, nebijodamas, kad bus už tai nužudytas. Ir tikrai, vėliau jam teko bėgti iš Babilono. Abraomas buvo pirmasis žmogus šioje žemėje, perėjęs nuo mistikos ir burtų, amuletų ir stabmeldystės prie tikrojo gamtos pažinimo.

Iš 2015 m. sausio 1 d. 488-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.