Piršlybos su Aukštesniąja gamtos jėga

Auklėjimas, vaikai, Kūnas ir siela

Klausimas. Jaučiu, kad dėl techninės pažangos žmonija atsiribojo (atitrūko) nuo gamtos ir dėl to prarado pusiausvyrą. Jeigu sugrįšime atgal į gamtą, prie sveiko gyvenimo būdo, ar tai suteiks mums džiaugsmą ir laimę?
Atsakymas. Siekiant padaryti mūsų gyvenimą laimingesnį, reikia pakeisti jame labai daug. Mes juk bandome pastatyti (sukurti) kažką naujo sename pasaulyje ir tempiamės į naują pasaulį senus metodus.
Neįmanoma pastatyti miesto 20 milijonų gyventojų kaip senovėje. Išeitų dviejų tūkstančių kilometrų ilgio kaimas, tokio plano beveik neįmanoma įgyvendinti. Prireiktų neracionaliai daug kilometrų kelių.
Verta pagalvoti, kaip suderinti ergonominį sprendimą, tinkantį žmogaus kūnui, su visomis šiuolaikinėmis technologijomis ir XXI a. žmogaus poreikiais. Nebegalime visi gyventi natūrinio ūkio sąlygomis ir patys kepti duoną krosnyje.
Vis dėlto, būtina pagalvoti, kaip galėtume grįžti atgal į gamtą – tai labai svarbus ir laiku užduodamas klausimas. Aš tikiuosi, kad grįžimas į gamtą neapsiribos tik materialiais dalykais: natūralia medicina ir organiniais produktais, bet palies ir žmogaus sielą.
Žmogus turi pajusti, kad privalo grįžti į gamtą ir susijungti su ja, nes yra neatskiriama jos dalis. Dėl to jis savo noru turi paklusti gamtos jėgoms ir įsakymams.
Mūsų kūnui reikia leisti egzistuoti pačia teisingiausia ir laisviausia forma, kiek tai įmanoma. Tam, žinoma, yra visos galimybės, nežiūrint į milijardinį žmonių Žemėje kiekį. Reikia duoti kiekvienam žmogui galimybę būti kuo arčiau gamtos, racionaliai panaudojant ir visus šiuolaikinius patogumus.
Tai problema, kurią teks spręsti. Kuo labiau atsiskiriame nuo gamtos, tuo labiau kenčiame. Pradžioje mums atrodo, kad darome sau geriau, patogiau, kai viską galima gauti paspaudus mygtuką.
Bet paskui staiga atrandam, kad mygtukų teikiami patogumai atneša daugiau žalos nei tai, ką anksčiau pasidarydavome savo rankomis, todėl reikalinga racionali pusiausvyra.
Bet svarbiausia, kad grįždami į gamtą prisišlietume prie jos vidinio turinio ir pajaustume, kad būdami žmonėmis privalome surasti vidinę gamtos jėgą ir prisijungti prie jos ne tik kūnu, bet ir siela.
Mums atsiskleis paslėptos gamtos jėgos ir pradėsime suprasti jos vidinę kalbą, tai yra Kūrėjo kalbą – Aukštesniąją jėgą, esančią gamtoje ir valdančią viską, įskaitant ir mus pačius.
Negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta, kaip ir žmogaus kūnas, priklausantis šiems lygiams, tarnaus kaip pereinamoji jėga, kuri supirš mus su aukštesne, vidine, jėga, paslėpta gamtoje – su kūrimo programa.
Tuomet pradėsime jausti gamtoje savo ryšį su Kūrėju: akmenyse, augmenijoje, gyvūnuose, savo kūne ir giliau, pradėsime suprasti Jo kalbą, girdėti, kaip Aukštesnioji jėga kalba su mumis. Taip grįždami atgal į gamtą, pradėsime atskleisti savo tikrąjį gyvenimą – tokį amžiną kaip gamta ir tokį svarbų kaip Kūrėjas.

Iš 2015 m. birželio 30 d. 591-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.