Kremavimas ar kūno laidojimas?

Kūnas ir siela

Klausimas. Kas geriau tam, kad paspartintume sielos vystymąsi po fizinio kūno mirties: kremavimas ar laidojimas?
Atsakymas. Neturi reikšmės! Mūsų fizinis kūnas tai iš esmės tas pats gyvūnas. Nėra jokios prasmės jį kremuoti, laidoti, deginti ar balzamuoti.
Kabalos požiūriu aiškinant būsenas, kurias mes patiriame visuose lygmenyse, nėra priežasčių žiūrėti į mūsų gyvūninį kūną kaip į kažką ypatinga, tai tiesiog baltyminė masė.
Abraomo laikais kai kuriuos lavonus įnešdavo į olą, o po metų sudūlėjusius kaulus sudėdavo į ąsotį, užantspauduodavo ir palikdavo oloje.
Galbūt taip buvo išreiškiamas ypatingas dėmesys mirusiajam, bet ant ąsočių nelikdavo jokių ypatingų pagarbos ar išskirtinių ženklų. Kitus žmones laidodavo žemėje, bet paminklų nestatydavo. Žymiai vėliau pradėti statyti antkapiai, bet irgi be jokių užrašų.
Mūsų laikais laidojimas virto ištisu ritualu, tarsi mes garbintume stabus. Gali būti, kad greitai statysime visiems mauzoliejus. Kitaip tariant, kuo toliau vystomės ir tampame lyg ir protingesni, tuo labiau kaip barbarai garbiname mirusiųjų kūnus. Kas tokio yra mūsų kūne, kad jaustume jam šventą baimę?
Mūsų didis mokytojas kabalistas Baal Sulamas sakė, kad jam visai nesvarbu, kur užkas „maišą su jo kaulais“ – taip jis žiūrėjo į savo kūną. Ir tai iš tikrųjų teisingas, visiškai aiškus kabalisto požiūris į fizinį kūną.

Iš 2015 m. lapkričio 1 d. pamokos rusų kalba

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.