Kodėl mes kenčiame? 3 dalis

Kūnas ir siela, gyvenimo prasmė

Klausimas. Žmogui sunku įveikti kančią: artimųjų netektį, ligas. Kokia kančios įveikimo esmė?
Atsakymas. Kančios vaidmuo gyvenime yra ypatingas – ji mus tobulina. Žmonija perėjo daugybę evoliucijos etapų, visuomenės ir šeimos vystymąsi, ir visa tai – per kančią.
Tai kyla iš to, kad išeiname iš susiskaldymo, iš vienos susiskaldžiusios sielos, vadinamos Adam Rišon. Pradedame matyti, kad esame susiskaldę, tam, kad galėtume vis labiau taisytis.
Dėl to iš kartos į kartą ir netgi iš metų į metus, o mūsų laikais – kasdien pasaulyje atsiskleidžia vis naujų reiškinių, trūkumų, asmeninių ir visuomeninių problemų, – žmogaus ir visuomenės krizė. Anksčiau nebuvo tokių problemų, ir staiga išaugo lyg iš po žemių, – bet tai mus ir skatina tobulėti.
Kančia tobulina, bet iki kokios ribos?
Teisinga reakcija į kančią – tai, visų pirma, suprasti, koks jos tikslas. Kitaip mes kaip gyvuliai pievoje, kurie bėga nuo smūgių, bet jie nuolat pasiveja. Taip žmonės kankinasi gyvenime, iki numiršta, nieko gero ir nepasiekę.
Kokia gi gyvenimo prasmė iš tikrųjų? Ne gi tik bėgime nuo kančios, kaip mes darome? Kokia to prasmė?
Mes džiaugiamės, gimdydami vaikus, tačiau jie užauga ir išeina iš namų. Mes šitiek mokomės, kad įgytume profesiją, o po to visą gyvenimą dirbame ir liekame be nieko, juk viskas pasibaigia mirtimi.
Žmogus ieško kokios nors kompensacijos už savo nesibaigiančias kančias. Netgi mūsų malonumai – tik būdas pabėgti nuo kančios. Akivaizdu, kad gyvenimo tikslas visiškai ne tas. Iš tiesų, pati didžiausia kančia, kuri atsiveria žmogui šiuolaikiniame pasaulyje, suvokimas fakto, kad, turėdami tokį išvystytą protą, aukštą išsivystymo lygį, jėgą, technines galimybes, nieko nesuprantame apie savo gyvenimą.
Dėl ko mes gyvename, dėl kokio tikslo? Niekas neaišku. Kančia tik ir sulaiko mus gyvenime, nes bijome mirties, ir dedame milžiniškas pastangas, kad kaip nors atitolintume nuo savęs tą momentą. Nors galiausiai sutinkame su neišvengiamybe ir paklusniai atsiduodame tėkmei, kol mirštame.
Taigi, pati didžiausia kančia, kad žmogus nesijaučia savo gyvenimo šeimininku. Jis nežino, kodėl gyvena, kokia jam iš to nauda. Dėl to jauni žmonės nenori tuoktis, gimdyti vaikų, įgyti profesijos, o linksta prie narkotikų, stengdamiesi rasti pasitenkinimą.
Dabar nuodugniai tikriname savo gyvenimą, ir krizės fone, vis dėlto, norime suvokti gyvenimo tikslą, jo esmę. Kančia dėl betikslio gyvenimo tampa didžiulė, ir tai pasekmė mūsų aukšto išsivystymo lygio. Anksčiau žmonės apie tai nesusimąstydavo.
Prieš šimtą metų kančių buvo ne mažiau, tačiau nekilo klausimas, kam gyventi. Šiandien šitas klausimas kankina netgi vaikus, jie nesupranta, kodėl reikia mokytis, įgyti profesiją. Sielos vystymasis pasiekė tokį lygį, kad žmogui būtina žinoti, ar verta jam gyventi ir kodėl. Dėl to taip išplito antidepresantai ir narkotikai.
Reikia atlikti didelį darbą, kad atskleistume žmogui visų kančių šaltinių, t. y. išmokytume, kaip pripildyti visiems bendrą tuščią norą. Virš įprastų norų: maisto, sekso, šeimos, pinigų, šlovės, žinių, kyla papildomas klausimas: dėl ko man visa tai? Kam man maistas, seksas, šeima, pinigai, valdžia, žinios?
Visi šie užpildymai – tam tikros rūšies narkotikas, kuriuo patenkinu ir nuraminu savo norą mėgautis. Kam stengtis dėl tokių malonumų, – paprasčiau iš karto išgerti tabletę. Toks požiūris žudo žmones.
Prekybos centrai lūžta nuo maisto produktų, drabužių įvairovės. Žmonės vis kažkur keliauja – jie tiesiog nebežino, kuo dar užsipildyti, kokių dar kvaišalų pavartoti, kad nejaustų kančios, bet ji vis tiek ateina.
Dėl to mūsų laikais atsiskleidžia kabalos mokslas, ir tikiuosi, kad jis padės žmonėms suvokti, jog laikas nustoti save raminti kvaišalais: maistu, seksu, šeima, pinigais, valdžia, žiniomis. Laikas atskleisti tikrus, natūralius, pirminius kančios šaltinius ir prisipildyti tuo, kas tikra.
Tikrasis užsipildymas mūsų nemigdo, kad apkvaitę sulauktume materialios, gyvūninės mirties. Kančia pakelia į viršų, ir vietoje žemiškos mirties randame amžiną gyvenimą. Tikiuosi, kad žmonija supras, kokios jai atsiveria galimybės.
Bet visa tai – tik dėl kančių, dėl to reikia jas ne malšinti, o vertinti, juk tai – gyvenimo pagrindas. Teisingas kančių valdymas ir jų pripildymas kiekvieną akimirką – tai teisingo vystymosi, vedančio į amžiną gyvenimą, variklis.
Bus tęsinys.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes kenčiame? 1 dalis

Nuo kančių prasmės – prie gyvenimo prasmės

Ką pasiimsiu su savimi į amžinybę?

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.