Valios laisvės paieškos, II d.

Valios laisvė

Amžinas prieštaravimas
Taigi, žmogus visiškai priklauso nuo paveldimumo ir aplinkos. Valios laisvė – tik iliuzija.
Bet jei nuo manęs absoliučiai niekas nepriklauso, jei aš – tik nesavarankiška bendro mechanizmo dalis, ne veikianti, o veikiama, tai mano gyvenimas neturi jokios prasmės, jokios logikos.
Tada dėl ko gi mes egzistuojame? Kam visa tai?
Štai ir priartėjame prie klausimo esmės: ar gali žmogus laisvai pasirinkti, laisvai veikti, ar galima jį vadinti nepriklausomu? Matyt, tik dėl šito veiksmo jis vis iš naujo gimsta ir gyvena. Ir taip – milijardai žmonių.
Kas gi tas laisvas veikimas – tegu nors ir mažulytis, – aplink kurį sukasi visas mano gyvenimas? Kai jį rasiu ir realizuosiu, iš ten išdygs, prasiverš į laisvę mano gyvenimo prasmė.
Tyrinėdami šį klausimą, save pamatome unikalioje sistemoje. Iš vienos pusės, visi esame egoistai, visų gyvenimas kraštutinai individualus. Laikui bėgant, vis labiau svetimėjame, šalinamės vieni kitų.
Niekam nereikia artimųjų, su daugeliu iš jų niekas nenori palaikyti ryšių. O iš kitos pusės, priešingai – Gamta mus uždaro kartu: gyvename mažame Žemės rutulyje, mažame pasauliniame kaime, globaliai ir integraliai tarpusavyje susiję.
Šis kontrastas, prieštaravimas kasmet vis didėja. Šiuo metu jis ypač ryškus Europoje, kurioje bandymas sukurti bendrą rinką apnuogino europiečių nesugebėjimą teisingai susivienyti, užmegzti ryšius. Kaip gi išspręsti problemą?
Bus tęsinys…

Iš 2016 m. birželio 28 d. 739-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Valios laisvės paieškos, I d.

Kaip tapti laisvam?

Viską daro Jis, bet sprendžiu – aš

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.