Iš chaoso į harmoniją IV d.

Dvasinis darbas

Kongresas Vilniuje „Iš chaoso į harmoniją“. I pamoka
Knygoje Zohar sakoma, kad yra trys sielos būsenos:
Pirmoji – būsena Begalybės pasaulyje, kūrimo sumanyme, kai egzistavome pirminėje gemalo būsenoje.
Antroji – vystymosi būsena, kai sielos nusileidžia į mūsų pasaulį, palaipsniui sušiurkštėja ir aplink jas susiformuoja gyvūnų kūnai, didelis egoizmas, noras gauti tik sau, mėgautis kitų sąskaita ir t. t.
Ir trečioji būsena – laipsniškas sielos ištaisymas, prasidėjęs maždaug prieš 6000 metų, besitęsiantis iki šių dienų ir toliau. Ši būsena tęsis, kol mes visi pasieksime absoliutų vidinį susiliejimą.
Pagal kabalos mokslą yra du keliai šiam susiliejimui pasiekti.
Vienas – „kančių kelias“, kai vystomės savo nuožiūra, nieko nežinodami. Jis taip vadinamas todėl, kad mus stumia pirmyn ir verčia vystytis tik kančios.
Kitas – „šviesos kelias“, kai mes iš anksto pritraukiame aukštesniąją vienybės, susijungimo energiją, t. y. būsimas savo būsenas, kurių siekiame, todėl save kilstelime jų link. Tada būsima būsena veikia mus ir padeda pakilti.
Taip išvengiame kančių spaudimo, baksnojimo į nugarą, stūmimo pirmyn. Imame judėti patys ir daug greičiau už kančias, kurios nepasiveja mūsų.
Tai vadinama „šviesos keliu“, t. y. mūsų pritraukimas prie Šaltinio, kuriame iki suskilimo buvome kartu kaip viena bendra visuma, kol neišsklidome, kaip Visata po Didžiojo sprogimo. O dabar, kaip ir ji, savyje turime siekti susivienijimo būsenos.
Ir tada pajausime Visatos, pasaulio, žmonijos dėsnius. Gebėsime teisingai elgtis, iš naujo ir teisingai kurti bet kokias žmonių bendruomenes: grupes, šeimas ir valstybes, tautas – bet ką.
Bet jos turės teisę egzistuoti. Ne taip, kaip dabar, kai kažką darome, o po kelerių metų visi sumanymai žlunga, atsiskleidžia jų nepagrįstumas, neįgalumas, prieinama aklavietė.
Straipsnyje „Taika pasaulyje“ Baal Sulamas rašo, kad „atskirumo“ („išskirtinumo“) savybė yra mumyse, kai jaučiamės skyrium nuo kitų: „Esu ypatingas, vienintelis, ne toks kaip kiti“, – duota mums Kūrėjo. Kūrėjas – mūsų bendro susivienijimo taškas.
Kai ši atskirumo savybė susijungia su siauru mūsų egoizmu, jos veikimas tampa griaunančiu, visų pasaulio nelaimių šaltiniu. Ir tik jos panaudojimo būdais žmonės skiriasi vienas nuo kito. Kiekvienas naudoja savo atskirumo, išskirtinumo pojūtį savo kryptimi, aspektu.
Bet kiekvienas siekia išnaudoti kitus, naudodamasis visomis turimomis galimybėmis ir visai neatsižvelgdamas į tai, kad kuria savo gerovę kenkdamas artimui.
Vadinasi, tai – paradoksas: atskirumo savybė, unikalumo pojūtis, jungdamasis su egoizmu, veda mus į neteisingą jo naudojimą, į tai, kad bandome pavergti visą pasaulį.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 3 d. kongreso Vilniuje I pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš chaoso į harmoniją, I dalis

Iš chaoso į harmoniją, II dalis

Ratas ir egoizmas – dvi nesuderinamos formos

Komentarų nėra

Komentarai

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>