Klausimas: Kam Kūrėjas mums davė egoizmą, jeigu turime vienytis ir anksčiau ar vėliau išsivaduoti iš jo?
Atsakymas: Pasaulį pažįstu lygindamas priešingybes. Karšta – šalta, juoda – balta. Vieną jaučiu kito fone. Jeigu viskas balta, nieko nejaučiu. Jeigu viskas juoda, irgi nieko nejaučiu. Man visuomet reikia kontrasto, skirtumo tarp spalvų, jausmų, vietų. Aš jaučiu skirtumus tarp daiktų, o ne kiekvieną iš jų atskirai.
Kūrėjas – tai absoliuti davimo savybė. Bet nebūdamas priešingas davimo savybei jos nepajausiu. Tuomet manyje įsikuria du pradai: pabaisa, vardu blogasis pradas, o priešais – puikusis Kūrėjas, gerasis pradas. Jų vidinė priešprieša leidžia man atskirti vieną nuo kito.
Be blogojo prado turiu tik menkutį šio pasaulio pojūtį, patį mažiausią – kol neatrasiu stovinčio priešais mano egoizmą Kūrėjo. Štai tam ir reikalingas egoizmas, „pagalbininkas – priešininkas“: būdamas priešingas Kūrėjui, jis padeda mums pažinti ir pajausti Kūrėją.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Vaikai klausia – suaugusieji pavydi, 1 d.“

„Vaikai klausia – suaugusieji pavydi, 2 d.“

„Vaikai klausia – suaugusieji pavydi, 3 d.“

„Vaikai klausia – suaugusieji pavydi, 4 d.“

„Vaikai klausia – suaugusieji pavydi, 5 d.“