Duonos kąsnis atsargai

Dvasinis darbas

Pačiam, be Aukštesniojo pagalbos, pakilti ant aukštesnės pakopos neįmanoma – mes kaip tas vaikas, kuris vystosi tik auklėjamas suaugusiųjų, suprantančių, ką jam reikia suteikti bėgant metams.
Kiek vaikas įsisavins – priklauso nuo to, kiek jis pasiduos suaugusiųjų įtakai. Tuo mūsų pasaulyje rūpinasi prigimtis (gamta).
O savo protu vaikas apie viską visuomet spręs pagal savo lygį ir neperžengs savo supratimo ribų.
Todėl mums duodama galimybė per grupę siekti „tikėjimo virš žinojimo“ (kuris iš tikrųjų atsiskleidžia jau dvasiniame pasaulyje).
Grupė perteikia man savo nuomonę, ir ši pradeda mane valdyti, – tai galima pavadinti „tikėjimu virš žinojimo“.
Be to, yra tokia frazė: „duonos kąsnis atsargai“ („pat be salo” – duona kuprinėje). Jeigu žmogus žino, kad tas duonos kąsnis guli jo kuprinėje, jis nesikankins iš alkio kaip tas, kuris duonos neturi.
Atrodytų, jog tai – grynai fiziologinis procesas, nes koks gi skirtumas – turiu pasidėjęs sumuštinį, ar ne? Bet skirtumas yra! Turėdamas sumuštinį aš nejaučiu alkio.
Turtingam, kuris turi maisto, jo nesinori, o tą, kuris nieko neturi – kamuoja baisus apetitas. Tai vadinasi „duonos kąsniu atsargai“, su kuriuo aš nejaučiu tokio noro.
Todėl mums būtina įvairiausiomis gudrybėmis žadinti savyje nerimą ir baimę, atskleisti sudužimo vietą, kad taptų aišku, jog nesame tokios būsenos, kuria galėtume pasitenkinti.
Aš ateinu mokytis, atlieku kažkokį platinimo darbą – bet to nepakanka. Reikia rūpintis, kad kiekvieną akimirką nerimas dėl ištaisymo jaustųsi vis labiau.
Reikia stengtis įgyti naują norą – sukurti sau Aukštesniojo formą ir prisirišti prie jo, kad tas veržimasis link naujos, numanomos pakopos trauktų mane į viršų.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Noras turi būti tikslingas“

„Veržkitės į „paskirties tašką”

„Didžiulis noras ir žmogaus galimybes pranokstančios pastangos“

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.