Tai atrodo nelogiška, tačiau norėdamas pakilti į aukštesnę pakopą ir gauti daugiau Šviesos, turi „išeiti iš namų“, iš būsenos, kurioje buvo užpildymas, kur buvo Šviesa chochma, ir pakilti į pakopą, kurioje jos nėra, kur yra tik Šviesa chasadim.
Tada žmogui bus garantuota, kad nenukris nuo savo dvasinės pakopos, ir kad niekas jam neįstengs pakenkti.
Kas gali jam pakenkti? Tik jis pats! Žmogus – tai mažas pasaulis. Visa, ką matome aplink yra mūsų viduje, mūsų pojūčiuose.
Visas šis pasaulis, nors ir atrodo esantis išorėje, iš tikrųjų yra mumyse, mes tik įsivaizduojame, kad jis išorėje.
Kai pradėsime įgyti dvasinius pojūčius, pajausime, kad visos savybės ir reiškiniai yra mumyse.
Regis akivaizdu, kad viskas yra išorėje: negyvoji gamta, augalija, gyvūnai, žmonės, visos žvaigždės, visa visata, bet kaip tai gali sutilpti manyje?!
Tačiau galiausiai viską jaučiu savo viduje. Didelė klaida manyti, kad pasaulis išorėje. Įprastas mokslas taip pat pradeda šitai suprasti, o knygoje „Zohar“ apie tai rašyta daugiau nei prieš tūkstantį metų.
Visi knygos „Zohar“ personažai: Kūrėjas ir kūrinys, Lėja, Rachelė, Jokūbas, Izraelis, angelai ir piktosios dvasios, įvairiausios jėgos, mes patys ir pasauliai, kuriuos įstengsime įsivaizduoti, – visa tai egzistuoja vien tik mūsų pojūčiuose.
Todėl skaitydami knygą „Zohar“ turime pajausti, jog tai vyksta mumyse.
O išorėje nėra nieko! Nėra draugų, su kuriais mokausi, nėra televizoriaus, kuris transliuoja pamoką – visa tai tik mano pojūčiai.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Klausimai kelyje – 2“

„Visa žmonija – tai mano sielos kūnas“

„Manyje – milijardai prieš mūsų erą“