Klausimai kelyje – 7

Dvasinis darbas, Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Tarptautiniame virtualiame kabalistiniame kongrese, stengėmės pajusti tų visų tūkstančių žmonių, kurie siekia dvasingumo, norą.
Tačiau ar įmanoma pajusti svetimą skausmą, sukeltą dvasingumo trūkumo, jeigu nesugebame atskirti netgi kito žmogaus fizinio skausmo?
Atsakymas: Reikia stengtis tai pasiekti kartu. Juk kiekviename iš mūsų glūdi maža dalelė skausmo, kilusio iš dvasingumo noro, nors jį ir slopina nuolat augantis mūsų noras mėgautis.
Mums reikia stengtis sustiprinti ne dvasingumo, o vienybės norą! Nors tai yra vienas ir tas pats, mūsų egoizmas dvasingumą vertina kaip asmeniškai įgytą savybę, o susivienijimą – kaip kažkokį žemišką veiksmą.

Klausimas: Kaip mums grįžti į būseną, kurios buvome Begalybės pasaulyje?
Atsakymas: Tik per mūsų susivienijimą. Tačiau tai sielų, o ne mūsų kūnų ar žemiškųjų tikslų susiliejimas.

Klausimas: Tačiau mes to nesugebame!
Atsakymas: Mums reikia tik paprašyti, iškelti MAN, kad Šviesa suteiktų mums jėgų.
Viena vertus, mes turime savyje atskleisti egoizmą, abipusį nedraugiškumą, abejingumą – visa tai tiesa! Kita vertus, mums reikia suprasti, kad būtent Šviesa gali tai ištaisyti. Paprašysime – tegul mus ištaiso!

Klausimas: Tačiau aš net nejaučiu noro taisytis…
Atsakymas: Todėl tai vadinama „malda, einančia prieš maldą“, noru, einančiu prieš norą. Ir mes pradėkime nuo paprastų dalykų: kartu šokime, kartu dainuokime, viską darykime kartu!
Galiausiai pajusime viso to skonį – iš šių primityvių, fizinių mūsų pasaulio veiksmų. Jie vis labiau ir labiau žadins mūsų širdį, kol pasieksime dvasingumą iki aukščiausių jo pakopų.
Yra pasakojimas apie kabalistą, kuris samdydavo gatvės muzikantus, kad paklausytų jų muzikos ir patirtų dvasinį įkvėpimą.
Žmona nuolat jį bardavo: „Namuose nėra ko valgyti, o tu tiems girtuokliams atiduodi paskutinius pinigus, jie gi juos paprasčiausiai pragers!“
O jis atsakydavo: „Tai nesvarbu, aš negaliu be jų muzikos. Tegu jie girtuokliai ir nieko nesugeba, išskyrus tai, man dabar reikia pažadinti save, pats aš negaliu įveikti šios būsenos“.
Didis kabalistas atiduodavo gatvės muzikantams paskutinius pinigus, kad tik jie jam truputį pagrotų. Kitaip jis negalėjo tęsti savo išsitaisymo…
Mes su jumis turime daryti tą patį…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Laikas dovanoti ir laikas gauti“

„613“ kartų didesnė Begalybė…“

„Dvasinio pakilimo žemėlapis“

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.