Iki pat tolimiausios žvaigždės

Dvasinis darbas, Kabala

Žmogų, kuris sąmoningai ieško dvasingumo, ir tokį žmogų, kuris vystosi natūraliai, veikia skirtingi raidos dėsniai.
Pažvelkite, kaip skiriasi klasikinė fizika, tyrinėjanti didelius materialius objektus, ir kvantinė fizika, nagrinėjanti elementariąsias daleles. Skirtumas tarp jų tarsi tarp šviesos ir tamsos. Įprastinė fizika kalba apie materiją, o kvantinė fizika – apie šviesą, kadangi kvantas – šviesos dalelė. T.y. kalbama apie kitą gamtos lygmenį, esantį netgi mūsų pasaulio plotmėje, kuris labai skiriasi nuo mums įprastos tvarkos.
Todėl jeigu žmoguje neatgyja kibirkštys iš sudužimo, tai jis taisosi kaip ir visa gamta, įsijungdamas į tokį žmogų, kuriame yra dvasinės kibirkštys, dvasinis siekis, kuriam kyla klausimas: „Kokia mano gyvenimo prasmė?“
Vieni atlieka dvasinį darbą, o kiti jiems padeda: arba tuo, kad palaiko, arba tuo, kad trukdo, – ir taip visi kartu tobulėja.
Todėl kabalos mokslą reikia platinti tarp visų žmonių – juk kiekvienas, kurio jis nepalies bent kažkokiu aspektu, nedalyvaus išsitaisyme.
Atrodytų, kam žmogui gali rūpėti kažkokia galaktika, nutolusi nuo Žemės per milijonus šviesmečių?
Tačiau nesuprantame, kaip išsitaisymo pabaigoje priklausome nuo kiekvieno materijos gramo kažkokioje tolimoje žvaigždėje, kadangi jis taip pat turi prisijungti prie mūsų kaip tobulumo dalis, Begalybės Malchut.
Juo labiau tai pasakytina apie kiekvieną žmogų pasaulyje, kuris paprasčiausiai egzistuoja, kurio galbūt apskritai nejaudina dvasingumas.
Jis ne ką mažiau susijęs su išsitaisymo procesu tiek, kiek sugeba, ir jam taip pat reikia perduoti šias žinias.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pirmasis dvasinio kelio etapas“

„Klausimai kelyje – 7“

„Kūrėjas privers mus susivienyti“

Komentarų nėra

Komentarai

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>