Kad Šviesa iš mūsų nepranyktų…

Dvasinis darbas

Šviesos galime reikalauti visų mums būtinų ištaisymų ir pripildymų.
Viskas, apie ką tik galime pagalvoti, yra Šviesoje – juk tai sukūręs mus Šaltinis.
Kai visais savo veiksmais (mokymusi, darbu grupėje, kabalos platinimu) pritraukiame sau Šviesą, ir ji pradeda mus veikti, tai po kurio laiko pajuntame tarsi stovį prieš kažką nežinoma.
Tai Šviesa jau pradeda artėti prie mūsų, nors jos dar nematome, bet jaučiame, kaip iki mūsų ateina jos „dvelksmas“ (ruach).
Tuomet jau galime atlikti kai kuriuos veiksmus, bijodami Jį prarasti – netekti šios Šviesos, šio pojūčio.
Taip pradedu formuoti savo santykius su Šviesa, bijodamas, kad ji, davimo santykis išnyks. Šviesa leidžia suprasti, kad nenorėdamas jos prarasti privalau būti duodančiuoju!
Imu visą laiką save tikrinti, stengiuosi likti su tokiu ketinimu ir savybėmis, kad išeičiau iš savo ego. Ir tada jaučiu šalia savęs ar savyje tam tikrą Šviesos buvimą.
Taip žmogus pradeda formuoti „šešėlį“ savo prigimtiniam, natūraliam norui mėgautis. Tokį pratimą su mumis atlieka Šviesa, tarsi sakydama: „Nori mane jausti?! Tai daryk taip! O jeigu ne – Aš išnyksiu…“
Šis žaidimas pamažu moko žmogų likti „šešėlyje“, kol tai netampa jo antrąja prigimtimi.
Dabar jis nori būti šešėlyje, jaučia, kad pakilti virš savo asmeninių išskaičiavimų yra ypatinga būsena. Taip iš lo lišma ateinama prie lišma.
Jis mato, kad ši būsena dvelkia tobulumu ir amžinybe. Tiksliau, ši būsena žmogui į naudą. O po to jis pradeda vertinti pačią būseną, pačią davimo ir meilės artimui savybę.
Visa tai su mumis atlieka Šviesa savo žaidimu – priartėdama ir nutoldama, kad šešėlis būtų tai iš Šviesos, tai iš žmogaus pusės: tai žmogus slepia savo egoistinį norą, tai Šviesa slepia save.
Taip žmogus palaipsniui suformuoja savo antiegoistinį ekraną (masach).

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pro tamsos siluetą jau matosi išsigelbėjimas…“

„Aukštesniosios pakopos Šviesa“

„Nuo „lo lišma“ prie „lišma“

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.