„Aš“ – tarp dviejų magnetų

Dvasinis darbas

Klausimas: Kodėl noras mėgautis turi taip stipriai kentėti, patirti tiek smūgių, kad pasikeistų į norą duoti?
Jeigu jaučiu, kad davimas – gera savybė, kodėl gi taip sunku atsisakyti noro gauti?
Atsakymas: Jauti smūgius ir sunkumą, nes tapatini save su noru mėgautis ir nematai jo kaip nepriklausančio tau.
Abu šie norai – ir gaunantysis, ir duodantysis – angelai, Kūrėjo jėgos, abu pasiųsti tau.
Tai dvi linijos, kurios skirtos tau iš Aukščiau. Privalai susitapatinti su viduriniąja linija, kuri sudaryta iš anų abiejų, bet joms nepriklauso ir yra virš jų.
Tada pradėsi jausti, kad turi naują tikrovę – visiškai atskirtą nuo jų.
Jos tik padeda tau panašiai kaip du magnetai, kurie per atstumą, iš abiejų pusių veikia geležies gabaliuką. Su šiomis jėgomis esi susietas, tačiau tik taip, kad veikiant joms įsikurtum vidurinėje linijoje.
Bet tu nesitapatini nei su viena iš jų – nei su noru mėgautis, nei su noru duoti.
Norą mėgautis Kūrėjas sukūrė kaip „kažką iš nieko“. O noras duoti – tai Jis pats, „esantysis iš esančiojo“.
Tu nepriklausai nei vienam, nei antram, kitaip nesi laisvas. Tavo nepriklausomybė yra iš jų abiejų sudaryti savąjį „Aš“.
Kodėl dabar jaučiamės blogai? – Kad atsiplėštume nuo noro mėgautis ir nesitapatintume su juo, o pakiltume aukščiau jo.
Pradžioje smūgiai ateina kaip gėda ir pažeminimas, kad atitolintų tave nuo noro gauti, nes jame tu kenti.
Bet paskui, atvirkščiai – nori, kad šis noras dar greičiau augtų, juk virš jo kaip virš magneto tu formuoji save.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ant svarstyklių rodyklės smaigalio“

„Visos kūrinijos paslaptys – tarp dviejų monstrų“

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.