Kiekvieną dieną – naujas dangus ir nauja žemė

Dvasinis darbas

Jei savo Gyvenimo Knygoje kiekvieną akimirką neatveriu naujos „raidės“, „žodžio“, „sakinio“, „puslapio“ – turiu nerimauti, kodėl neatsinaujinu ir kritau atgal į gyvūno egzistavimą!
Žmonija nuolat ieško, kuo galėtų save užpildyti (vystydama mokslą ir techniką, pramogas), kad tik galėtų pajusti, jog viskas keičiasi ir gyvenimas nestovi vietoje.
Bet, patyręs ką nors nauja, žmogus mato, jog tai jo neužpildo, – gamta mus verčia vystyti vis naujus rešimot, pasitikti naują gyvenimą.
Vienintelis mūsų išsigelbėjimas – supanti Šviesa, sklindanti iš naujos pakopos ir žadinanti mūsų viduje slypinčius rešimot. Kas kartą turime iš naujo atverti Dangaus Knygą.
Dangus – tai Bina, ir jeigu ši iš Dangaus ateinanti jėga (Binos savybė) pažadins mumyse (Malchut viduje) Šviesą – tai suteiks mums naujo gyvenimo pojūtį.
Ir mūsų Gyvenimo Knygos pasakojimas atsinaujins ir judės pirmyn, ir bus naujas Dangus – vadinasi, ir nauja žemė, naujas noras.
Juk viskas kinta tik dėl Šviesos, kuri ateina ir atveria mumyse naujus norus, naujus rešimot.
Todėl turime pasirūpinti,  kad aplinka ir knygos visuomet mumyse žadintų vis naujus norus.
Tai, kad nuolat atsiveria kas nors naujo, turi tapti kasdienybe. Negalime sau leisti tiesiog plaukti su gyvenimo tėkme – privalome patys ją nuolat skubinti.
Tik jei aš judu savo noru, „žadindamas iš apačios“ (iterute de-letata) – aš taisau savo sielą ir artėju prie tikslo, prie savo dvasinio vystymosi realizacijos.
Nelaukite pasikeitimų iš viršaus – visų pokyčių turi reikalauti pats žmogus, tiktai taip jis gali atnaujinti savo Knygą.
„Ne aušra mane žadina, o aš žadinu aušrą,“ – visa Šviesa turi ateiti mano prašymu.
Antraip tai bus ne Šviesa, o mane veikti verčianti tamsa…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Vienintelė, bet be galo sudėtinga sąlygą“

„Kiekvienas turi tapti kūrinio autoriumi!“

„Kaip pajusti supančią Šviesą?“

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.