Su savimi keliant visą pasaulį

Dvasinis darbas

Viskas, ką mes jaučiame savo realybėje – teigiama ar neigiama, – skirta tik tam, kad suformuotų mus dvasinių kopėčių pakopose. Nėra nieko, kas būtų sukurta ne dėl šio tikslo ir egzistuotų savaime. Viskas, ką bepaimtum – tūkstančiai objektų, veiksmų, jėgų, supančių mane šiame pasaulyje, egzistuoja vien tik dėl to, kad pakilčiau savo dvasinio vystymosi kopėčiomis. Aš į save įtraukiu, sąmoningai ar nesąmoningai, viską, kas supa mane, ir tam padedant kylu.
Juk jeigu viskas pasklido iš Begalybės pasaulio ir nusileido iki mūsų pasaulio lygmens, kuris tik atrodo mums egzistuojantis kaip „nesusietas“ į vieną pavidalą, tai kaip gali būti, kad mūsų pasaulyje būtų objektų ir veiksmų, nesusietų vieno tikslo, jeigu iš jo jie nusileido pas mus? Kaip šiame pasaulyje gali egzistuoti tai, kas neatėjo iš Begalybės pasaulio? O jei tai nusileido iš Begalybės pasaulio, vadinasi, kilo iš susijungimo, kuris egzistavo ten, o po to, plėsdamasis žemyn, įgavo sudužimo, nutolimo, atskyrimo formą. Todėl, kildamas kopėčių pakopomis, tu privalai kelti su savimi realybę, visą „Šį pasaulį“.
Pasakyta, kad kildamas žmogus kartu su savimi kelia (ištaiso) visą negyvąjį, augalinį, gyvūninį gamtos lygmenį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vadovas po knygą „Zohar“. Kilimas pasaulių pakopomis

Būsimas pasaulis – kitą akimirką

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.