Išvykdami neišsiskiriame

Grupė, Kongresai, įvykiai

Klausimas: Jaučiu, kad kongrese sukūrėme naują kli. Tačiau netrukus sugrįšiu į savo įprastinį egoistinį pasaulį ir vėl palaikysiu santykius su žmonėmis, kurie neina dvasiniu keliu…
Atsakymas: Žmogus nejudės į priekį, jeigu nesukurs sau savo rato. Kiekvienam reikalinga grupė – virtuali arba fizinė, tačiau tai turi būti tokia aplinka, kuri veiks jį stipriau už išorinę egoistinę visuomenę.
Žmogus privalo suformuoti tokią aplinką, kuri lems jo mintis, norus ir vertybes. Kitaip jis žuvęs, nes seka paskui bendrą egoistinę aplinką. Tai ir yra mūsų vienintelis pasirinkimas ir jeigu nepasirinksime, negalėsime judėti į priekį.
Dabar po kongreso grįžtu namo. Kur mano mintys? Kas mane neramina? Baiminuosi tos akimirkos, kada nuo ryšio su dvasine visuomene nubėgsiu prie ryšio su materialia visuomene.
Ar eisiu pirmiau šio sprigto, po kurio visos mano mintys ir norai atsidurs anapus, bendroje baloje? Kaip nepraleisti trumpos perėjimo akimirkos?
Štai dėl ko turiu nerimauti ir jaudintis. Tai ir yra mūsų klaida, kuri kainuoja mums tiek metų ir pastangų. Visa kita ne problema. Problema tik ta, kad grįžtu namo ir nusiraminu: „Puiku, kongresas pasibaigė, dabar grįšime prie įprasto gyvenimo“.
Ir tada – pabaiga. Viskas, kas buvo, suplaukė į klipą.
Vienintelis veiksmas, kuris priklauso nuo manęs, – užsikabinti už dvasinės aplinkos, prilipti prie grupės, kad ji būtų šalia ir veiktų stipriau nei materiali aplinka.
Lygiai taip išsigandęs vaikas laikosi šalia suaugusiojo, tikėdamas, kad tai išgelbės jį nuo visų problemų. Sugriebęs suaugusįjį, prigludęs prie jo jis yra tikras, jog dabar viskas bus gerai. Taip ir mes turime glaustis prie dvasinės aplinkos.
Išvykdami nenuleiskite akių nuo grupės, klausykitės jos, lyg jūsų ausyse kaip ir ankščiau būtų ausinės, priminkite sau apie dvasinį pasaulį kabalistinėmis dainomis.
Nesvarbu, kur esame ir ką darome, fone visada turi skambėti kažkas artimo, kažkas, ką pasisemiame iš grupės. Pamoka, beveik tyliai transliuojama nuleistame lange, vis tiek prasiskverbia į pasąmonę.
Ir būtinai apsilankykite mano dienoraštyje. Visa, kas svarbiausia, rašau ten. Net jame publikuojamas nuotraukas kruopščiai atrenku pats. Skaityti dienoraštį reikia kasdien, nes kitą dieną medžiaga jau netenka galios. Visi susijungiame aplink dienoraštį ir rytines pamokas.
Iš mūsų nereikalaujama nieko, išskyrus pastangas, tai ir yra geriausias aplinkos pasirinkimas. O Šviesa atlieka savo darbą. Kiekvienas turi pasirūpinti tuo, kaip prisijungs prie stiprios dvasinės aplinkos, kad neprarastų tos dvasios, kurią jis išsivežė iš kongreso.

Iš 2010 m. lapkričio 12 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Iki pasaulio – per teisingą atstumą

Geras likimas

Grupė – tai mano šešėlis

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.