Su Kūrėju nepasiginčysi

Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis, Grupė

Klausimas: Aš labai noriu, kad visas šis pasaulis kuo greičiau pabustų. Kaip tai pasiekti?
Atsakymas: Negali pabėgti nuo to, ką šiandien atskleidžia bendra sielų ištaisymo sistema. O ji atskleidžia daug ką. Klausimas, kiek mes tam galim turėti įtakos?
Pasaulis dar nejaučia kabalos poreikio, dar nesieja įvykių su savo paties būsena ir negalvoja apie jos ištaisymą. Kai man atsitinka kas nors bloga, aš visada kaltinu kitus, o ne save. Tokia egoizmo prigimtis. Todėl mes visada nuvejame šalin mintį, jog turėtume išsitaisyti.
Tokiomis sąlygomis mums reikia daryti visa, kas įmanoma, o tam, kas neįmanoma, tiesti takelį, kuriuo eis jau kita karta. Darbo vietą tau atskleidžia Kūrėjas ir su Juo nepasiginčysi.
Pasaulis bunda ne taip sparčiai, kaip mums norėtųsi. Kūrėjo planai kiti. Juk tie įspūdžiai, kurie atsispaudžia sielose jų vystymosi kelyje, turi prasiskverbti labai giliai. O tam reikia laiko.
Mums norėtųsi pulti pirmyn, tačiau, susipažinę su sielos sandara, mes suprastume, kad tarp dviejų jos būsenų yra milijonai norų bei veiksmų.
Kartais kompiuteris pakimba pusei minutės ir tu jau sprogsti iš nekantrumo. Bet jis vykdo užprogramuotas komandas, ir nieko čia nepadarysi, tenka laukti.
Visgi laikui bėgant procesas spartėja. Kadaise mes pusę valandos iš interneto siųsdavomės paprasčiausią programą, o dabar per kelias minutes parsisiunčiame ištisus filmus.
Bet kokiu atveju reikia kantrybės – labai jau daug veiksmų turi realizuotis bendrame Šchinos nore. Mūsų skubos priežastis – kiekvieno iš jų svarbos ir būtinybės nesuvokimas.
Todėl mes tiesiog „spaudžiame greičio pedalą iki galo“, duodame pasauliui kiek galima daugiau, nepaisydamas jo reakcijos. O ji nuo mūsų nepriklauso. Pasaulis turi savo vystymosi spartą. Kad ir kaip stengėsi Baal Sulamas – tik po 60-70 metų kvietimų bei raginimų kai kas pradeda busti.
Mes nematome visos egoizmo, artėjančio prie ištaisymo, gelmės. Mums reikia labai gerai apskaičiuoti savo kuklias jėgas, norint maksimaliai efektyviai jas panaudoti platinime. Kitaip mūsų žodžiai pralėks pro ausis ir nieko neužkabins.
Apie tai esu kalbėjęs ir su Rabašu, ir su kitais kabalistais. Mačiau juos degančius viduje ir tuo pat metu pilnus kantrybės. Jie su džiaugsmu eitų į ataką, bet ką daryti su vaiku, kuris žaidžia savo žaidimus? Jam dar reikia laiko vystytis.
Todėl mums reikia dar atkakliau dirbti viduje, tarpusavyje. Tada mes galėsime žadinti pasaulį per vidinį sielų tinklą, ir žmonėms net nereikės įjungti televizoriaus arba lankyti įvadines paskaitas.
Stenkis, kiek įmanoma, padėti grupėje formuoti teisingus ryšius, kaip tai darė kabalistai ankstesniais laikais.
O visam likusiam pasauliui reikalingas žinias skirk mažomis porcijomis, pagal jo pasiruošimo lygį. Maitink jį šaukštuku, kaip mažylį.

Iš 2010 m. gruodžio 6 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Aukščiausios lygybės principas

Pažadinti gėrio jėgas

Jūsų siela pabudo? Neleiskite jai užmigti!

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.