Blogos naujienos egoizmui

Dvasinis darbas, Grupė

Kabalistai moko mus atrasti kelią į šaknį, kad kiekvienas suvoktų savo sielos šaknį. Ir svarbiausia, – sako jie, – tai ketinimas.
Aukštai yra jėga, skirta ištaisyti ir pervesti mus per visus etapus į galutinę aukštesniąją būseną. Tačiau mes turime rengtis pakilti savo veiksmais, skatinti kilimą prašymu, noru.
Juk galiausiai turime pajusti tai, ko dabar nepajėgiame pajusti. Mes neturime jokio kabliuko, jokios galimybės. Tas kažkas atrodo niekingas ir beprasmiškas. Kodėl? Todėl, kad reiškinys, kurį turime pajusti – tai davimas ir meilė artimui. Tai ir yra Kūrėjo jėga, savybė, vadinama „Kūrėju“, apimanti ir pripildanti visą tikrovę.
Tačiau mes nesuprantame, nejaučiame jos, nesugebame priartėti prie jos. Mes specialiai sukurti priešingais, kad pamatytume šviesą iš tamsos ir tada suprastume, pajustume, išreikštume ją.
Tiesiog šviesa, kokia ji yra, tik apakintų mus. Tačiau mes esame ir vystomės gavimo savybėje, įgydami vis daugiau suvokimo detalių. Po to ateina akimirka, kuomet mes nusiviliame gavimu ir pajuntame stumtelėjimą link davimo savybės. Ši mumyse pabudusi žiežirba vadinama „tašku širdyje“.
Tada gauname sąlygas jį įgyvendinti – mus atveda pas mokytoją, prie knygų, į aplinką. Dabar iš šios žiežirbos galime ugdytis tikrą davimo ir meilės artimui savybę.
Mūsų darbas susideda iš įvairiausių veiksmų, dėl kurių mes vis labiau vertiname mokytoją, pirminius šaltinius ir aplinką, pakeldami juos aukščiau savo egoizmo, aukščiau gavimo savybės, kad davimo savybė mums būtų svarbesnė nei jis, kad šviesa keltų mums didesnę pagarbą negu tamsa, kad Kūrėjas būtų labiau gerbiamas nei kūrinys.
Aš skaitau apie tai pirminiuose šaltiniuose, vadinasi, turiu pasistengti. Tačiau, kada kaktomuša su tuo susiduriu, kai sudarinėju planą, kad pradėčiau gerbti, aukštinti savo akyse davimą labiau už gavimą, manyje atsiskleidžia bejėgiškumas, abejingumas šiam dalykui. Priešingai, aš jaučiu, kad man nerūpi nei mokytojas, nei grupė, nei knygos. Viskas praranda prasmę.
Kodėl? Todėl, kad mano egoizmas, mano noras patirti malonumą nejaučia iš to jokios naudos. Priešingai, nuo šio momento jis jaučia, kad jo laukia nuostoliai.
Kaip aš galiu padaryti sau kažką blogo, jeigu visas aš – noras mėgautis? Aš tiesiog nesugebu, manyje nenumatyta tokia galimybė – padaryti sau kažką blogo.
Kaip gi elgtis? Vadinasi, mano judėjimas link Kūrėjo – tai nuolatinis tolimas nuo to, kas dabar man atrodo kaip „gėris“. Dar daugiau – tai artėjimas prie „blogio“. Argi tai įmanoma?
Atsakyti į šį klausimą gali tik kabalos mokslas.

Iš 2011 m. vasario 23 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas svarbiau?

Pirmyn – į tiesą

Ką gi tu išsirinksi?

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.