Misija įmanoma

Dvasinis darbas, Laidavimas

Prasidėjo ypatingas laikotarpis – šventė Pesach. Dėl nuovargio ir išėjimo iš įprastinės būsenos mus gaubia tarsi lengvas rūkas. Visam pasauliui dabar ypatingas laikas, kai pagal tvarką veikia supančios Šviesos, išplaukiančios iš šakų ir šaknies dėsnių.
Be to, įžengiame į šventę, tiesiogiai susijusią su mumis. Nėra dvasinės šaknies, artimesnės ir reikalingesnės mums nei Pesach. Tik šito aš noriu. Išeidami iš egoizmo, mes vėl ir vėl primename sau apie išėjimą iš Egipto, taisome jį vėl ir vėl visame likusiame kelyje iki pat išsitaisymo pabaigos. Galiausiai turime visiškai ištrūkti iš Egipto tokiu mastu, kad apsuktume jį į priešingybę – į davimą.
Dabar galime padaryti šuolį. Šis uždavinys ir laukia mūsų. Nesvarbu, jei mes maži, jei ne viską suprantame. Tegul mums daug ko trūksta – taip bus visada. Tamsos pojūtis, maišatis, sudrumsti jausmai ir protas – visa tai būtina. Mus turi blaškyti – ir to netrūksta. Visi jaučiamės supainioti, išmušti iš vėžių, silpni ir t. t., kiekvienas pasirengęs tik miegoti. Tai geriausia, optimaliausia mums būsena.
Kartu turime užtikrintai ir tiksliai stengtis vienytis. Jei ima miegas – galima ir pamiegoti, tačiau su teisingu ketinimu, kad net šiuo veiksmu susitelktume į taškus širdyse ir užmigtume, viduje neišsiskirdami vieni su kitais.
Vienybę reikia pralaužti. Įeik vidun, nepaisydamas mieguistumo, ir pradėsi gauti pabudimą iš kitų.
Kiekvienam iš mūsų nepakanka tarpusavio įsijungimo. Juk jeigu aš įsiliesiu į visus, o visi – į mane, tai suteiks man šimto tūkstančio žmonių jėgą. Tai laidavimo rezultatas, be jo nieko nepasieksime. Mes turime skatinti save įgyvendinti vienybę.
Šiandien vakare mes su visais pasaulyje sėdėsime prie šventinio stalo. Svarbiausia bus ne tai, ką valgome ir geriame, ne pats Velykų seder. Visa tai – paprotys, o svarbiausia – ar ketiname pakilti aukščiau savo egoizmo į meilę ir vienybę?
Tai ir yra išėjimas iš Egipto. Visa kita – interpretacija. Visi šventiniai atributai – tai tik ženklai, bendrų pastangų požymiai. Jeigu aš spaudžiu save kartu su kitais, tai šiuo spaudimu pereinu visą velykinį seder. Jis atsiskleidžia manyje.
Todėl dabar mums reikalingas galingas nubudimas. Mes iš tikrųjų pajėgiame prasiveržti. Juk matome, kaip Aukštesnioji jėga stumia mus pirmyn, nuolatos organizuoja mus, rūpinasi mumis. Dabar reikia spustelti save, nematau prieš mus jokių kliūčių. Nedidelė jausmų sumaištis – argi tai Faraonas?
Nereikia tikėtis, kad kada nors bus lengva. Mes visada judame prieš norus ir ketinimus. Visada tave ims snaudulys, visada atsiras skubių reikalų, visada pakaks painiavos. Toks kelias.

Iš 2011 m. balandžio 18 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Kvietimas už machsomo

Ar esi pasirengęs pabėgimui?

Viena mintis

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.