Po volu arba inkubatoriuje?

Dvasinis darbas

Dvasiniame kelyje mūsų laukia nemažai problemų. Juk dvasinis vystymasis prieštarauja mūsų norui ir yra nukreiptas į mums priešingą būseną. Todėl turime tarsi „išoperuoti“ save.
Ir tai visiškai realizuojama per išmintį, kurią įgyjame mokydamiesi, ir pasitelkę kabalos moksle slypinčią galimybę pritraukti Šviesą. Taigi turime reikiamas priemones ir instrumentus. Taip ir judame į priekį.
Baal Sulamas laikraštyje „Tauta“ rašė: „Visi gyvūnai visiškai pasikliauja gamta. Jie nesugeba jos kaip nors vystyti arba padėti sau be jos.“
Jie juda pirmyn instinktyviai tiek, kiek keičiasi iš vidaus, pagal vidines ir išorines gamtos komandas. Visi lygmenys (negyvasis, augalinis ir gyvūninis) per visą istoriją vystėsi.
Sakykime, per 15 milijardų metų net negyvoji materija keitėsi. O kur jau augalijos ir gyvūnijos pasaulis, kuris vystėsi ir kito. Žmogus savo ruožtu pradėjo vystytis beveik paskutinis per pastaruosius 100 − 200 tūkstančių metų. Taip gamta veda pasaulį pirmyn.
Žmogiškoji visuomenė vystydamasi praeina tas pačias pakopas: negyvąją, augalinę, gyvūninę ir žmogaus – bet jau žmogaus lygmenyje. Ir vėlgi žmogus vystosi instinktyviai: stumiamas gamtos jis per prievartą pereina iš vienos būsenos į kitą. Iš istorijos matome, kaip staiga „užsiplieskia“ tautos, sukelia revoliucijas ir vykdo pertvarkas.
Taip ir vystomės, kol galiausiai žmoguje išauga Žmogus. Šis lygmuo atsiskleidžia žmonijai mūsų akyse, ir nuo ankstesniųjų lygmenų jis skiriasi žmogaus gebėjimu „paimti“ vystymosi dėsnius į savo rankas, prilygti Kūrėjui, pakilti aukščiau gamtos, paspartinti ją.
Gamta vysto mus tam tikru greičiu iki šešto tūkstantmečio pabaigos, naudodama „vystymosi volą“ kančių kelyje, o Žmogus šias jėgas ima į savo rankas ir vystosi greičiau, vedinas savo noro.
Vystymosi dėsnyje jis mato ne blogį, o trokštamą gerovę ir šitaip realizuoja save kaip Žmogus, prilygstantis Kūrėjui. Jis ima pavyzdį iš Kūrėjo, mokosi to, ką Kūrėjas atlieka kūrinyje ir nori elgtis taip pat.
Kažkada žmonės tyrė paukščiukų perėjimo procesą, sukūrė inkubatorius ir pasiekė, kad būtų patenkinti jų augimo poreikiai. Ir štai kasdien turime reikiamą kiekį kiaušinių ir nepriklausome nuo vištos vystymosi dėsnių.
Lygiai taip turime elgtis ir su savimi. Todėl Baal Sulamas tęsia toliau: „Kitas dalykas – žmogus, kuriam suteikta minties jėga. Dėl šios jėgos stebuklingos savybės žmogus išsilaisvina iš gamtos pančių ir vysto ją. Žmogaus funkcija − sekti gamtos veiksmus ir atlikti savo darbą taip pat, kaip ji.“
Be to, straipsnyje „Taika pasaulyje“ Baal Sulamas rašo: „Dvi valdžios veikia vystymosi procese.
Viena iš jų – „dangaus valdžia“, garantuojanti, kad visa, kas bloga ir žalinga, taps tuo, kas gera ir naudinga, tačiau „savo laiku“ – einant sunkiu ir ilgai trunkančiu keliu, kai „besivystantis objektas“ patiria skausmą ir baisias kančias, nes yra po „vystymosi volu“, neįtikėtinai žiauriai paminančiu jį po savimi.
Kita valdžia – tai „žemiška valdžia“, kuri atstovauja žmones, paėmusius valdžią į savo rankas virš vystymosi dėsnių. Galėdami visiškai išsilaisvinti iš laiko pančių, jie žymiai pagreitina pabaigos atėjimą, t. y. visišką subrendimą, galutinį išsitaisymą, kas ir yra vystymosi pabaiga.“

Iš 2011 m. vasario 27 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Šlovingų darbų išvakarėse

Nuo ko prasideda žmogus?

Inkubatorius sielai vystytis

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.