Savo pasaulyje esame gyvūninėje pakopoje, todėl galime imti iš gamtos tik tiek, kiek būtina kūno poreikiams. Tačiau mes siurbiame jos išteklius dėl naudos pakopai „žmogus“.
Skirtingai nei gyvūninis lygmuo, „žmogus manyje“ reikalauja priedų: pinigų, pagarbos ir žinių. Šių norų negalima patenkinti smurtaujant prieš gamtą.
Imu keletą kilogramų metalo, vadinamo „auksu“, ir nuraminu savo pasipūtimą bei valdingumą. Kaip metalas susijęs su valdžios trūkumu? Kodėl aš naudoju vienos pakopos išteklius, kad patenkinčiau kitos poreikius? Tai visiškai neteisinga.
Norus, susijusius su maistu, seksu ir šeima, reikia patenkinti pagal prigimtinį principą. Tuo nenaikini gamtos, kadangi veiki gyvūniniame lygmenyje. Jeigu miške triušiams stinga maisto, jų skaičius mažėja. Taip išlaikai pusiausvyrą su gamta, „sujungtas“ su ja tiesiogiai. Tačiau vietoje to tu dirbtinai pakeli save aukščiau gamtos, išnaudodamas jos lygius, kad suaktyvintum žmogaus pakopą.
Tikrasis žmogaus pakopos ištaisymas turi būti kitoks: naudoji gamtą būtiniems poreikiams, o visas kitas pastangas nukreipi į žmonių tarpusavio ryšį. Taip ištaisai savo pinigų, garbės ir žinių troškimus.
Priešingu atveju naikini gyvūninį ir augalinį lygmenis. Tai ir matome šiandien.
Jeigu santykyje su gamta nenaudotume savo turtų, garbės ir žinių norų, mūsų būtų mažiau žemėje – tarkim, milijardas. Gyvenimas būtų paprastesnis, o savo žmogiškuosius norus ne eksploatuotume, o ištaisytume. Galiausiai būtume pusiausvyroje ir harmonijoje su gamta negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse, taip pat ir žmogaus pakopoje.
Be to, ši pakopa padovanotų mums vidinės gamtos esmės, joje slypinčios Aukštesniosios jėgos pojūtį. Ištaisydami pinigų, garbės ir žinių norus, prasiskverbtume gamtos vidun ir išryškintume jos giluminę būtį – amžinybę ir tobulumą.

Iš 2011 m. gegužės 1 d. pamokos pagal straipsnį „Pasaulis pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Cunamis tavo sielos gelmėje

Gyvenimas ant ugnikalnio

Susivienyti įmanoma tik dvasiniu lygmeniu