Tėvai ir vaikai: kurie kurių nesupranta?

Auklėjimas, vaikai

Auklėjimo tema ypatinga. Stebėtina, kad per savo vystymosi tūkstantmečius žmonija beveik nemąstė apie auklėjimą. Mažas žmogus augo tarp didelių ir mokėsi iš jų. Tėvams nereikėjo specialių kursų, kad žinotų, kaip auklėti vaiką. Praktiškai taikėme įprastą, natūralų auklėjimą − kaip gyvūnai.
Vaikų darželiai ir mokyklos atsirado pramonės vystymosi epochoje, kai žmonės ėmė dirbti fabrikuose, o vėliau ir moterims teko eiti į darbą. Iki tol vaikai dažniausiai augo namuose savaime.
Iš tikrųjų nėra nieko svarbiau už auklėjimą. Neatsitiktinai šioje srityje šiandien pasireiškia krizė. Žmonės niekada negalvojo, kad auklėti reikia sistemiškai, kad prie augančios kartos reikia mokėti apgalvotai prieiti.
Paimkime ir mus pačius: kas mus auklėja? Pagal kokius kriterijus, metodus, pagal kokią programą? Mokykloje gauname ne auklėjimą, o išsilavinimą.
Apskritai mokykla atsirado tada, kai iškilo būtinybė atvesti valstiečius į miestą, norint išmokyti juos skaityti, rašyti, atlikti paprastus aritmetinius veiksmus, reikalingus darbui su nesudėtingomis pramoninėmis staklėmis ir mašinomis. Reikėjo išmokyti žmones skaityti ir suprasti instrukcijas. Nuo to ir prasideda du amžius gyvuojanti mokyklos institucija masėms.
Mes įsivaizduojame visuotinį išsilavinimą kaip senosios žmonijos išminties tęsinį, nors iš tikrųjų tik 19-20 amžiuose žmonės ėmė šiek tiek kilti virš gyvūninio lygmens.
Tačiau apie tikrą auklėjimą žmonija niekada rimtai nesusimąstė. Koks turi būti užaugęs žmogus? Ar mes darome iš jo Žmogų? Iki šiol šie klausimai ignoruojami. Mes siunčiame vaiką į matematikos, fizinio lavinimo ar kompiuterinės krypties mokyklą, negalvodami apie tai, kokia asmenybė iš jo formuojasi. Ar mums rūpi asmenybė? Svarbiausia, kad įsitvirtintų šiame mūsų „buržuaziniame“ gyvenime.
Be to, visko, kas vyksta, priežastis ta, kad žmonija nesutarė, nesusitarė, ką reiškia „būti Žmogumi“. „Elkis su kitais gerai, – sakome vaikui, − kad jiems būtų malonu su tavim turėti reikalų“. Štai ir visas mūsų auklėjimas.
Reikalas tas, kad visuomenė nereikalauja ryšio tarp žmonių. Ir šiandien, kai priėjome prie visuotinės krizės, joje ypatingai išryškėja auklėjimo krizė. Juk jaunoji karta – tai naujos sielos, kurios kelia naujus reikalavimus naujam pasauliui. Mes vadiname juos „indigo vaikais“, kemšame jiems ritaliną ir galvojame, kad jie nesupranta mūsų. Iš tikrųjų tai mes nesuprantame jų, tai mes atsiliekame nuo gyvenimo. Mūsų neauklėjo, kad galėtume suprasti šiuos vaikus.
Jie reikalauja vystymosi naujame lygmenyje. Taip pat ir žmogus, kuriame pabudo taškas širdyje, ima nebesuprasti kitų žmonių, gyvenančių paprastą, „žemišką“ gyvenimą. Štai ir mūsų vaikai žiūri į mus nesuprasdami: „Dėl ko jūs gyvenate? Mes nesutinkame su jūsų gyvenimu, nenorime jo, nesugebame taip“.
Jeigu norime surasti ryšį su jais, turime įvesti naują auklėjimą. Ir nors mes būdami pereinamuoju į naująją kartą etapu neatitinkame šio vaidmens, tačiau turime praeiti šį etapą iki galo.

Iš 2011 m. balandžio 2 d. šeštosios pamokos kongrese „We!“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išmintingas žiūri į tolį

Geriausia dovana vaikui

Atsargiai – vaikai!

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.