Ką reiškia „eiti Kūrėjo keliu“

Kūrėjas

Knygos „Šamati“ pirmasis straipsnis: „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“ reiškia, kad nėra jokios kitos jėgos pasaulyje, kuri galėtų ką nors padaryti prieš Kūrėjo valią.
O tai, kad žmogus mato pasaulyje daiktus ir jėgas, neigiančias Aukščiausios jėgos egzistavimą, priežastis yra ta, kad toks Kūrėjo noras. Tai – ištaisymo metodas, vadinamas „kairė ranka atstumia, o dešinė priartina“ ir tai, kad kairė ranka atstumia, įeina į išsitaisymo rėmus.

Žmogaus gyvenimą galima padalyti į dvi dalis: laiką, kai jis tikras, kad jam viskas ateina iš Kūrėjo, iš vienos jėgos, iš Gamtos, ir į laiką, kai jis nėra tuo tikras, užmiršta, klysta, abejoja, kad tai atėjo iš Kūrėjo, iš vienintelės jėgos valdančios visą kūriniją.
Žmogui tyčia duodamos tokios mintys ir pojūčiai, kad jis pats papildytų savo santykį su Kūrėju. Kūrėjas tyčia supainioja žmogų tartum būtų dar kažkokių kitų jėgų, arba slepia Save, suteikdamas galimybę patiems įsitikinti, kad esame visiškoje Kūrėjo, o ne ko nors kito valdžioje.
Todėl Kūrėjas siunčia mums visokiausias abejones, įveda į tirštą rūką, nežinomybę ir tamsą. Tačiau iš pačių sunkiausių būsenų, iš pačios giliausios paslėpties ir nežinomybės reikia padaryti vienintelę išvadą ir nuspręsti, jog esame vienintelės pasaulyje egzistuojančios aukščiausios jėgos valdžioje ir tik su ja turime ryšį.
Nepaisydamas visos painiavos, minčių ir norų sumaišties, draskančios mane į skirtingas puses, turiu surinkti jas visas į vieną vietą, aplink vienintelį šaltinį, vienintelę priežastį, ir suprasti, kodėl taip galvoju ir jaučiu!
Visą savo „Aš“, savąją pasaulėjautą turiu susieti su vienintele jėga, iš kurios man ateina pojūtis, kad gyvenu, egzistuoju. Visa tikrovė tokia atrodė todėl, kad toks yra aukštesnysis noras − aukštesnioji jėga panorėjo, kad Ją pajausčiau būtent taip. Mano pojūčiai visiškai priklauso nuo Jos.
Tai vadinama „eiti Kūrėjo keliu“, t. y. visą laiką laikytis už Jo, įsivaizduojant, kad nėra nieko kito, išskyrus Jį. Viena jėga valdo mane ir visą tikrovę.
Žmonija nūnai pradeda tai jausti, atskleisti, priprasti prie šios minties. Pradedame suprasti, kad pasaulis – tai globali ir integrali sistema. Palengva suprantame, kad egzistuoja tik viena aukštesnioji jėga, kurios lauke esame ir nesvarbu kaip ją pavadinsime: Gamta, Dievu ar Kūrėju.
Tačiau ši jėga nuolat mus painioja, siunčia kliūtis ir trukdžius, išmuša iš šio kelio, pažadindama mumyse visokiausias neva „mūsų“ mintis ir norus, neigiančius aukštesniąją vienybę. Keletą akimirkų įstengiame išlaikyti mintį ir netgi pojūtį, kad „nėra nieko kito, tik Jis“, tik ši viena aukščiausioji jėga, bendra gamtos jėga, sukūrusi viską ir valdanti viską pagal savo programą, tikslą, norą.
Tačiau jau kitą akimirką šis jausmas dingsta, o mes to net nepastebime. Po kurio laiko randame save su visai kitomis mintimis ir norais. Taip žmogų veikia aplinka, per kurią Kūrėjas mus painioja, versdamas mus pačius ieškoti, kaip sustiprinti save, kad jokios kliūtys negalėtų išmušti iš kelio ir mes visais savo norais įsikibtume už Jo.

Iš 2011 m. balandžio 26 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ir kančios pavirs malonumais…

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Kaip pats save auklėjau

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.