Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Kūrėjas, Realybės suvokimas

Nuo Kūrėjo mus skiria tik mažytis juodas taškelis Begalybes Šviesos viduje, kuris taip ir vadinasi „sukurtas iš nieko“ (jėš mi ain). Tai, tiesą sakant, ir yra visa kūrinio esmė – naujos realybės „iš nieko“. O visa kita, kas jame yra – iš „jau egzistuojančio“, iš Kūrėjo.
Šį tašką sukuria Kūrėjas, o visa, „kas egzistuoja“ (jėš), kas pridedama prie to taško, turi kilti iš mūsų pačių, iš mūsų pastangų. Ir todėl galiausiai tampame panašūs su Kūrėju, susiliejime su Juo, pasiekiame tokį patį lygmenį.
Iš pradžių šis kūrinio taškas vystosi pagal keturias tiesioginės Šviesos sklidimo stadijas, kuri įdeda į jį visus keturių davimo pakopų pagrindus. Iš Šviesos pusės daugiau jokių veiksmų nereikia – šito pakanka. Visa kita atsiranda jau kaip šio taško reakcija, kuris gavo įspūdžių iš Šviesos ir perėmė sau jos savybes, ir dabar sugeba veikti pats.
Taip iš Begalybės pasaulio, iš šitos būsenos, kur susijungė su Šviesa, šis taškas pradeda tolti iki mūsų pasaulio, per dešimt „slepiančių sfirų“ (sfiros blima), kurios sugeria (bolim) į save – į kūrinio vidų Šviesą. Dėl to kūrinys išauga iš taško, atvirkščio Kūrėjui, pasiekdamas patį didžiausią įmanomą nutolimą nuo Jo, kuris vadinamas „mūsų pasauliu“.
Kokybiškai ir kiekybiškai yra nutolta pagal visas savybes ir padėtį, tad kūrinyje nelieka nė vienos kuo nors panašios į Kūrėją savybės.
Mums atrodo, kad tai reiškią kritimą, nusileidimą, atitolimą, tamsą – bet ne, tai kaip tik mūsų prigimties, Kūrėjo sukurto to paties juodojo taško atsiskleidimas! Tiktai šitaip vystantis atsiskleidžia tai, kiek daug tame taške iš „nieko“ yra to, kas priešinga egzistuojančiam, tam, kas „yra“.
Būtent tai pasiekiame iš viso to leidimosi žemyn – tegul ne iš karto, o dar ilgai leidžiantis vis giliau, jau pasiekus „šį pasaulį“, vystantis mūsų egoizmui, t. y.  mūsų priešingumo pojūčiui. Taip mes pereiname lygius: negyvąjį, augalinį, gyvūninį, ir pasiekiame patį žemiausią – „žmogus“.
Žmogus įsisąmonina savo nutolimą ir priešingumą Kūrėjui ir nusprendžia, kad tai blogis. O įsisąmoninęs blogį jis pradeda vis labiau pažinti save ir Kūrėją, kaip „Šviesos pranašumas matomas iš tamsos“, ir supranta taisymosi būtinybę. Taip jis pasiekia tikrąją priešingybę Kūrėjui.
O ėmęs taisytis, tai iš vienos pusės, pradeda kilti atgal į Begalybės pasaulį tuo, kad tampa panašus į Kūrėją. O iš kitos pusės, netgi kildamas kiekviename lygmenyje jis vis labiau supranta, koks priešingas esąs!
Ir tik pačioje taisymosi pabaigoje (Gmar tikun), kada grįžta atgal į tą pradinį tašką, Begalybės pasaulio Malchut, jame atsiskleidžia visiškas supratimas, suvokimas, jautimas to, ką gi reiškia tas „sukurtas iš nieko‘, atvirkščias Kūrėjui. Ir tuo pačiu jis pasiekia, kas yra „egzistuojantis“ (jėš), t. y. pasiekia Kūrėjo savybes.

Iš 2011 m. gegužės 8 d. pamokos pagal Baal Sulamo pokalbį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip mes meilę paverčiame į neapykantą

Kaip sugauti taisančią Šviesą!

Kur atsiskleidžia tikrasis blogis?

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.