Klausimas: Ką reiškia „anuliuoti save prieš grupę“? Ar savęs anuliavimas turi tapti nuolatine būsena, kurioje reikia gyventi?
Atsakymas: Kitaip sakant, kokių vidinių savybių atžvilgiu turime anuliuoti save grupėje? Aš turiu nusilenkti tiktai tikslo svarbos atžvilgiu.
Man nereikia visada savęs anuliuoti, tarytum neegzistuočiau, o grupė man visur vadovautų. Aš turiu matyti savo draugų didybę − kaip jie žiūri į tikslo svarbą bei nori jį pasiekti, kad gaučiau iš jų tikslo svarbos supratimą ir jo siekčiau. Tada aš turėsiu jėgų vystytis.
Juk mano asmeninis vystymasis grindžiamas tik tašku širdyje. Visas kitas jėgas, kad eičiau pirmyn, gaunu iš draugų, − aš pats jų niekada neturiu. Štai kodėl anuliuoti save visada reikia tik tikslo svarbos atžvilgiu.
Galiu ginčytis su draugais dėl tvarkos grupėje, dėl platinimo būdų, bet tikslo svarbos ir būtinybės susivienyti dėl jo atžvilgiu − turiu nusilenkti prieš juos.
Kartais baru savo mokinius už tai, kad jie nedaro to, ko reikia. Tačiau visa tai nėra tiesiogiai susiję su jų dvasiniu vystymusi. Ir net jeigu prieš minutę su jais griežtai kalbėjau, o po to ėmėme kalbėti apie tikslo svarbą, apie vienijimąsi grupėje, aš jau susijungęs su jais kartu. Viena nuo kito nepriklauso.
Tu gali nesutikti su savo draugais dėl to, kaip jie prižiūri patalpas, dėl budėjimo grafikų, gali ginčytis įvairiais klausimais, − čia savęs neanuliuoji. O jeigu nepavyksta pasiekti bendros nuomonės, tai galima kreiptis pagalbos į savo koordinatorių.
Bet tikslo siekimo, grupės vienijimosi, grupės bei draugų svarbos atžvilgiu tu turi visiškai save anuliuoti nulenkdamas savąją galvą.

Iš 2011 m. birželio 4 d. kongreso „UNIDOS“ 2- os pamokos (Madridas)

Daugiau šia tema skaitykite:

Savęs anuliavimo menas

Smūgiai į vieną tašką

Gimti ir užaugti grupėje