Vystytis bijant mirties?

Krizė, globalizacija, Platinimas

Klausimas: Ar gali žmonės, neturintys taško širdyje prisijungti prie žinios apie vienybę?
Atsakymas: Taip. Yra pakankamai rimtos medžiagos, kurioje kalbama apie susijungimo būtinybę. Mąstantys žmonės supranta, kad egoizmas naikina žmoniją, o žmonija egoistiškai naikina žemę, ir todėl mums reikia pereiti nuo egoizmo prie vienybės, pakilti į altruizmą.
Tik tada išmoksime sutarti tarpusavyje ir išsaugosime planetą – mūsų vienintelius namus. Juk kito „būsto“ neturime. Apie tai aiškiai ir tiksliai jau daug kas rašo pasaulyje.
Problema ta, kaip atlikti šį perėjimą. Akivaizdu, kad žmonija stovi ant karo ir miglotos ateities slenksčio, o į tai ją gali nustumti nepasotinamas ego. Aiškus ir sprendimas – tapti „gerais vaikais“, „susidraugauti“, apriboti vartojimą, išmokti teisingai paskirstyti išteklius. Tačiau kaip pereiti iš taško A į tašką B? Juk žmogaus prigimtis – tai noras mėgautis. Kaip pertvarkyti jį? Kaip jam suteikti davimo formą?
Viena, kai kalbama apie natūralų pojūtį – tokį kaip motinos meilė. Tačiau žmonės neturi panašaus jausmo, jis pabunda tik nelaimės valandą, iš beviltiškumo.
Tai atverk žmonėms akis ir parodyk visą šios situacijos sudėtingumą bei nurodyk jiems aiškias sąlygas: tik abipusis dalyvavimas ir vienybė leis išsigelbėti nuo mirties. Tuomet neturėdami kitos išeities jie tam pasiryš.
Tačiau atlikti tokį perėjimą galima, tik jeigu žmogus kiekvieną akimirką, su kiekviena smulkmena, su kiekvienu krisleliu, su kiekvienu duonos trupiniu, su kiekvienu vandens lašu jaus: jeigu nepasidalinsiu su kitais – aš miręs. Tai turi skverbtis per kiekvieną pojūtį, kiekvieną veiksmą, kiekvienoje situacijoje. Tiktai taip.
Ir tam turi būti viena priežastis: savo egoistiniame nore, kuris nuolatos ieško, kuo užpildyti save, žmogus jaučia, kad mirs iš karto, jeigu pasiduos egoizmui. Jeigu paskirstymas nors truputį kitoks, jei mirtis neištiks tuojau pat – jis pavogs. Taip jau  sukurtas žmogus. Negalima iš jo reikalauti dalykų, kurie aukščiau jo jėgų, aukščiau jo prigimties.
Vadinasi, visi turime vaikščioti šitaip bijodami? Tai neįmanoma. „Įvade į Mokymą apie dešimt sfirų“ Baal Sulamas rašo, kad senovėje kabalistai griebdavosi asketizmo, kaip pasakyta: „Duoną su druska valgyk, gerk šiek tiek vandens, ant žemės miegok, gyvenk kentėdamas ir prie Toros triūsk. Jeigu tai atliksi – laimingas tu“. Išeitų, kad net tokių kančių kelyje tau reikalinga Toros jėga. Antraip virš tavęs kas sekundę turi kyboti kančios: arba vienybė, arba mirtis.
Ir todėl kabalistai sako, kad išgyvendamas tokias būsenas, žmogus turi „triūsti prie Toros“. Juk vis tiek turi pritraukti sau grąžinančią į šaltinį Šviesą. Priešingu atveju, tai nėra gyvenimas ir tai nėra pasirinkimas. Bet kurį herojų pasaulyje galima lengvai apgauti. Mes gyvename egoistinių jausmų pasaulyje ir kiekvienam žmogui galima sukelti bet kokią reakciją, kokios panorėsi. Juk žmogus – tai noras, o ne kažkoks herojus.
Štai kodėl turime suteikti žmonėms sprendimą. Jiems atrodys, jog jie patys randa sprendimą, nors iš tikrųjų jis išeina iš mūsų. Ir kuo greičiau judėsime, tuo lengviau mums bus išvaduoti juos iš iliuzijos.
Turime logiškai aiškinti, kad išjudiname vidinę gamtos jėgą – susijungimo jėgą, gyvybinę jėgą, kuri suteikia gyvenimą viskam. Reikia, kad formuluotė būtų šiek tiek artimesnė žmonėms, kad jiems ne atrodytų, kad kalbama apie kažkokią antgamtinę jėgą, veikiančią už prigimties ribų. Ne, ji slypi pačioje prigimtyje ir pasiruošus ateiti mums į pagalbą.

Iš 2011 m. gegužės 26 d. pamokos pagal „Įvadą į kabalos mokslą“ (Pticha)

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai upelis tampa upe

Kabala lengvai

Kas nori labiau susijungti?

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.