Dvi duotybės

Dvasinis darbas

Mūsų tikslas – susijungimas. Norėdami pasiekti šį tikslą, taisome savo egoistinį troškimą į altruistinį. Mūsų troškime įspaustas gavimas, o mes verčiame jį davimu.
Kokiu būdu? Tiktai per požiūrį. Niekas nesikeičia, tik pasipildo požiūris: mes norime, kad mumyse atsivertų, atsiskleistų, mus užpildytų Davėjo pavidalas. Štai ir viskas.
Nesvarbu, koks mano noras, nesvarbu, kas jame vyksta, svarbu, kad panorėčiau pasijusti jame duodančiuoju, kad noras ir ketinimas būtų nukreipti iš manęs į išorę, į davimą. Tai ir yra pageidaujamas pasikeitimas.
Taigi indas ir Šviesa lieka nepakitę, o keičiasi būtent mano požiūris: ko aš iš jų abiejų noriu.
Kelyje žmogus „pasipildo“: suvokia blogį gavimo būsenoje, užsideda Šviesos gavimo, savo gavimo savybės apribojimą, stato ekraną, nenorėdamas nieko gauti ir pasilikdamas chafėc chesėd būsenos, norėdamas duoti dėl davimo, kaip sakoma, „nedaryk kitam to, ko nekenti pats“. Kartu žmogus tampa „neutralus“, neišnaudoja savo gaunamojo noro, kad ir kaip jis augtų ir bustų jame.
Galų gale noras pasireiškia iki galo, bet žmogus nenori jo naudoti gavimui, tuo pakeisdamas jo ankstesnę formą į davimą. Dabar jis pasiruošęs gauti, tuo būdu duodamas Davėjui.
Galiausiai visa tai ir yra kūrinio darbas su dviem duotybėmis, kurias siunčia mums Kūrėjas: su gaunančiuoju noru ir Šviesa, užpildymu. Iš to ir pavadinimas – vidinis darbas. Jo esmė yra išsitaisymas, dėl kurio išnaudojame norą ir užpildymą kitaip – dvasine forma.

Iš 2011 m. liepos 8 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Besislepiant nuo savęs

Ką gi tu išsirinksi?

Psichologinis barjeras davimo kelyje

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.