Visas pasaulis – po vienu skėčiu

Dvasinis darbas, Krizė, globalizacija

Būdamas šio pasaulio žmogumi, esu sutvertas taip, kad visą laiką automatiškai galvočiau apie save: ką naudingo sau nuveikti ir kaip tai padaryti. Tokį mane sukūrė Kūrėjas, kaip pasakyta: „Aš sukūriau blogio pradą“. Vis labiau atskleisdamas blogį savyje, pats suvokiu, kad galvoju tik apie save – ir nusprendžiu, kad tai yra blogai. Tai – ypatinga būsena.
Dabar noriu paversti jį gėriu, nes nekenčiu egoizmo. Gėris yra toks visko pajautimas ir mąstymas apie viską tarsi viskas priklausytų man. Tai toks elgesys su visais tarsi jie būtų neatskiriama mano paties dalis.
Jei nutrintume šį „tarsi“, vėl likčiau vienas „Aš“, tik dar egoistiškesnis! Tarkime, netikėtai suvokiu, kad visi žmonės aplink mane – mano maži vaikai, ir šitą vaikelį, šitą vaizdą aš be galo, visa širdimi myliu.
Ir ką gi tokiu būdu pasiekiau? Iš tikrųjų, dabar vertinu visus kaip save patį, bet egoistiškai! Juk aš juos laikau savais, lyg būčiau aš pats – tarsi mano mažas vaikelis.
Todėl aš sakau: „Ne! Neapykanta lieka, lieka susvetimėjimas !“ ir „Visus nusikaltimus padengs meilė“. Priešingu atveju nebus pasipriešinimo – „ekrano“, nugalėjimo. Ką tau teks nugalėti? Aš nesigalynėju su savo mažu sūneliu, esu pasiruošęs jam viską atiduoti. Juk tam mane įpareigoja natūrali, įgimta meilė.
Kai kalbame apie norą, kad visas pasaulis būtų tarsi mes patys, nesuprantame, kokios čia priešingybės susijungia, ir koks susikuria požiūris. Aš nešalinu atskirties, bet kuriu visą meilę viršum jos.
Dėl to dabar pasaulyje susidaro ypatingos sąlygos. Aplinkui vyksta kažkokia kova, ginčai, susidūrimai, atsiskleidžia skirtumai – visas pasaulis pasimetęs, negali tarpusavyje sutarti. Ir negalės sutarti – šie barniai įsiliepsnos vis stipriau. Kol suprasime, kad visi nusidėjimai turi atsiskleisti, o mes turime susijungti aukščiau jų.
Nesibaimink, kad jie atsiskleidžia – priešingai! Kai jie išryškėja ir parodo tavo silpnumą – būtent tada supranti, kad tau reikia pagalbos. Suvoki, kad pats esi bejėgis ką nors padaryti – ir tau būtinai reikalinga grąžinanti į šaltinį Šviesa.
Todėl pastaruoju metu matome, kiek daug susiduria priešingybių, jėgų, tikslų, ir kad vieni kitų nesupranta. Tačiau viršum viso to privalome sukurti vieną didelį skėtį – tarpusavio laidavimą.
O visi šie skirtumai bei vidiniai nesutarimai liks. Tai stebuklas, kurio nesuvokiame! Tačiau stebuklas yra tai, kad jie lieka kartu su skėčiu, sukurtu iš meilės ir laidavimo, kuris pakyla virš jų.
Mes mylime vienas kitą, nepaisydami priešingų skirtumų. Tokie skirtingi esame todėl, kad iš aukščiau taip atsiskleidė Malchut. Aš nenoriu keisti kito žmogaus, tik noriu jam paaiškinti, kad mums verta tarpusavyje susijungti geruoju, todėl siūlau: „Imkime ir susijunkime drauge aukščiau visko, išsaugodami kiekvienas savo pozicijas“.
Juk iš aukščiau, iš Kūrėjo, gavome tokias priešingas savybes, ir iš prigimties esame tokie skirtingi tam, kad būtent dėl mūsų skirtumų galėtume ryškiau atskleisti kūrinijos harmoniją. Neįmanoma sugroti klasikinio kūrinio vienu muzikos instrumentu – reikalingi įvairūs sąskambiai: minoriniai, mažoriniai, visi įmanomi instrumentai, ir visi jie turi groti kartu – tai pagimdo harmoniją bei kūrybą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 10 d. pamokos pagal „Kabalos mokslo įvadą“ (Pticha)

Daugiau šia tema skaitykite:

Kol Aukštesnysis neatsuko mums nugaros

Ar yra kas nors pasaulyje gerai?

Į blogį – pro mikroskopą

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.