Kai melsdamiesi kreipiamės aukštyn, tai keliame sudužimo kibirkštis, iš kurių esame kilę. Kibirkštys − tai ekrano ir atspindėtos šviesos skeveldros, po sudužimo nukritusios į sudaužytus norus. O dabar mums reikia surinkti ir pakelti šias kibirkštis.
Mes nekuriame nieko naujo, mūsų darbas − tik išrinkti, atrinkti ir teisingai sujungti šukes. Tai atliekame pasitelkę įvairius veiksmus, per kuriuos bandome išsiaiškinti savo norus bei savybes, paslėptas šių norų viduje: dėl ko dirba mano noras – dėl gavimo ar davimo?
Šitaip pradedu rūšiuoti savo norus, kiek sugebu tai daryti. Dirbu su savimi, grupėje, platinu, kad ištaisyčiau pasaulį ir save patį – t. y. dirbu su savo vidiniais ir išoriniais norais. Stengiuosi sujungti juos draugėn, kad ten sukurčiau teisingą sistemą.
Paskui man reikia atskirti tai, kas ne mano jėgoms padaryti, nuo to, ką galiu, ir būtent prie šito prilipti, ties tuo sukoncentruoti visą savo dėmesį.
Ne kiekvieną savybę turiu iš karto pulti taisyti, ne su visais reiškiniais dabar galiu dirbti ir galvoti apie davimą artimui, Kūrėjui. Todėl reikia susikoncentruoti ties tuo, kur įstengiu tai daryti, o svarbiausia, kad šitai padėtų man visą laiką išlaikyti teisingą ketinimą.
Ir kai tai išsiaiškinu iki galo, pradedu rinkti sudužusias šukes kartu – kiek man pavyksta viską susieti su grupe, mokymusi, platinimu ir Kūrėju, dėl kurio visą tai darau.
Aš visą laiką stengiuosi, kad visuotinė davimo savybė, kuri vadinama gamtos dėsniu arba Kūrėju, taptų mano tikslu. Juk suprantu, kad visas pasaulis ir mano vidinis neišsitaisymas bei visa, kas vyksta, reikalinga tik tam, kad pastūmėtų mane šio tikslo link. Dėl to viskas prasidėjo, ir todėl kiekvienas mano veiksmas turi įgyti tą pačią kryptį ir tapti ištaisymo proceso dalimi!
Jeigu suprantu, kad „nėra nieko, išskyrus Kūrėją“ ir nėra kitos mano veiksmų priežasties, tai pradedu teisingai suprasti kiekvieną savo gyvenimo sekundę, viską, kas vyksta su manimi, mano aplinka, pasauliu. Viskas susijungia į vieną, ir aš matau, jog man reikalingas visas pasaulis ir viskas sukurta tik tam, kad atvestų mane prie meilės.
Taip aš vystausi: aiškindamasis, atskirdamas, surinkdamas, jungdamas viską, ką galima, prie vieno tikslo. Aplink šį vieną tašką sukuosi dieną ir naktį, kol neprieinu prie maldos (MAN) – kai susikaupia visas dydis, kuris vadinamas „sėa“, ir gaunu atsakymą į savo maldą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 24 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Melsti vidinės davimo jėgos

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

Pažadinti sustingusią žemę