Tik vienas dėsnis

Dvasinis darbas, Krizė, globalizacija

Baal Sulamas, „Vienas dėsnis“: „Pirmoji ir vienintelė priemonė, iš tikrųjų vedanti į altruistinį tikslą, − tai įsipareigojimas nedirbti savo naudai, išskyrus tai, kas būtina egzistavimui.
O visą likusį laiką tegul žmogus dirba visuomenės labui, gelbėdamas užguituosius, tegul dirba kiekvienos būtybės pasaulyje, kuriai reikalinga pagalba ir gerovė, naudai.“

Tokiais griežtais, tačiau tiksliais žodžiais Baal Sulamas mums aiškina, kokia forma turi egzistuoti pasaulis. Ir mes jau įžengėme į šį kelią: visos pasaulio dalys susijusios ir išgyvena globalią krizę.
Beveik prieš šimtą metų Baal Sulamas rašė, kad žmonija tapo viena šeima, kurioje visi priklauso vieni nuo kitų. Tuomet to dar nepastebėjome, tačiau šiandien tai akivaizdžiai matome, ir po daugelio krizių, labai vėluodami, pradedame suvokti situaciją. Mums dar prireiks didžiulių pastangų ištaisyti trūkumus, o svarbiausia, tą siaubingą šiandieninę žmonių tarpusavio santykių formą.
Iki šiol, skaitydami šiuos Baal Sulamo žodžius, suvokiame juos kaip kažką fantastiško, nerealaus. Verčiau jau jis atvertų pusę, ketvirtį, kad jie neatrodytų mums tokie košmariški, nepriimtini, kad būtų galima juos „suvirškinti“ paskaninus įvairiais prieskoniais. Tačiau mums atsiveria labai rūstus, prieštaraujantis mūsų prigimčiai paveikslas ir iškelia griežtas sąlygas: „Norite ar ne, čia bus arba jūsų kapavietė, arba jūsų amžino gyvenimo vieta. Vienas iš dviejų. Renkatės jūs.“
Mūsų pasaulyje turime iš tikrųjų įgyvendinti meilės savo artimam, kaip sau pačiam, principą. Viskas, kas mums patikėta, susiveda į vieną veiksmą – įgyti praktinį, pilną, visišką davimą, sklindantį iš kiekvieno visam pasauliui. O sau žmogus galiausiai gaus tik tai, kas jam būtina egzistavimui. Pagal savo pakopą jis renkasi tai, kas gyvybiškai būtina, o visa kita nukreipia į išorę, kitiems.
Kažkada paklausėme Rabašo, kaip galima patikrinti save dėl šio naudos siekimo? Jis davė puikų patarimą: jeigu tu džiaugtumeisi atsikratęs ir to, kas būtina, vadinasi, tai ir yra tai. Jeigu sau netrokšti nieko – nei vandens, nei maisto, nei pastogės, jeigu tenori duoti it angelas, kaip nuo kūno atskirta jėga, ir džiaugiesi tuo, tuomet jau priėmei teisingą sprendimą ir gali gauti iš pasaulio tai, kas būtina.
Tokiu atveju nepersistengsi ir gausi tik iš tikrųjų reikalingus dalykus – juk tu nesidžiaugi juos gaudamas. Atvirkščiai, su džiaugsmu jų atsikratytum, bet negali, nes jie tau būtini, kad galėtum duoti. Tau būtinas maistas, gėrimas, drabužiai, namai ir pan.
Tai itin sunki sąlyga, ir žmonės, žinoma, nori „nustumti ją į šoną“, kaip neįgyvendinamą. Juk taip egzistuodami nematome gyvenimo – jau geriau numirti. Kaip galima visiems duoti, o sau pasiimti tik tai, kas būtina? Kuo gi tada gyventi? Kuo užpildyti savo ego? Juk jis niekur nedingo.
Ir iš tiesų, iš tavęs nereikalaujama gyventi kaip gyvūnui, ganykloje, be jokių kitų poreikių. Atvirkščiai, tu turi tapti žmogus – išlaisvinti visą savo milžinišką ego kitų labui,  kad jis tarnautų kitiems.
Ką gi gausiu mainais? Kaip galėsiu veikti, kad duočiau? Juk mano egoistinis noras – kaip mašina, galinti dirbti tik varoma kuru. Aš galiu nors visą pasaulį padaryti laimingą – bet kas man iš to? Už gerą atlygį atiduosiu žmonėms viską, ką turįs. Bet koks užmokestis?
Čia turime suprasti, kad kabala – tai mokslas, dvasinio pasaulio fizika, todėl ji neužsiima fantazijomis. Mums išties paruoštas kuras, apdovanojimas – toks, dėl kurio verta dirbti vardan davimo ir užpildyti visą pasaulį.
Mūsų užmokestis – Duodančiojo suvokimas. Nieko svarbiau pasaulyje nėra, ir būtent tai gausime. Vadinasi, turime dirbti, kad suvoktume Jį.
Bet juk tai aukščiausias apdovanojimas iš visų įmanomų: būti susiliejus tobulybėje su Juo, ant Jo pakopos. Jis tarsi atlaisvina man vietą šalia savęs – ir aš iš aukštai žiūriu į likusiuosius: „Vargšeliai, kokie gi jie apgailėtini ir niekingi. Žinoma, aš padedu jiems, ką darysi“.
Toks požiūris vadinamas „lo lišma“ ir pradžiai tai visiškai normalu. Svarbiausia – pradėk nuo kažko, netingėk. O galiausiai mes persismelksime visišku davimu – juk iš tikrųjų tai ir yra vienintelis dėsnis, kurio turime laikytis.

Iš 2011 m. liepos 29 d. pamokos „Vienas dėsnis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laidavimas – raktas į naująjį pasaulį

Jau niekam nepavyks pasislėpti savo šiltame pasaulėlyje

Manojo egoizmo smėlio audra

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>