Vienybė kaip metodas pasaulinei krizei įveikti (1 dalis)

Krizė, globalizacija

Nuomonė ( prof. B. Wolfson − istorikas, mokslų daktaras, Mokslų akademijos narys korespondentas):
Tampa akivaizdu, kad siekiant įveikti krizines situacijas žmogaus vystymosi procese, visų pirma, reikia ne visuomeninių struktūros transformacijos, o kažko daug sudėtingesnio: reikšmingų pokyčių šiuolaikinio žmogaus sąmonėje ir elgesyje, kurie sutaurintų jo vidinį pasaulį, užpildytų nauju turiniu jo siekius, socialinius ir estetinius idealus bei supratimą apie gėrį ir blogį. Užduotis – kryptingai formuoti individo, grupės, visuomenės, ir galiausiai visos žmonijos humanistinę sąmonę.
Humanizmas nėra įsišaknijęs į biologinę žmogaus struktūrą, nuo gimimo jis nėra būdingas žmogui. Kiekvienas individas turi iš naujo įgyti tam tikras elementarias humanistines vertybes. Todėl tai reikalauja didesnių auklėtojų pastangų, esminių pokyčių pačioje auklėjimo sistemoje, taip pat skatina permąstyti pagrindinius teiginius, kurie dar neseniai atrodė aksiominiai.
Komentaras: Šią užduotį būtina spręsti, kitaip neturėsime galimybės išgyventi, juk tai sąlyga, kurią mums kelia gamta dabartiniame mūsų raidos, evoliucijos etape. Išspręsti ją galima tik skirtingai veikiant žmogų, per šį poveikį bus galima jam įskiepyti naujus įpročius, tapsiančius jo antrąja esybe/prigimtimi.
Šios naujos elgesio formos pritrauks vystančią gamtos jėgą, „Šviesą, grąžinančią į Šaltinį“, ir ji pakels žmogų į naująjį raidos lygmenį. Taip vyko ir ankstesniuose kūrinijos vystymosi etapuose: pereinant iš negyvojo lygmens į augalinį ir iš augalinio į gyvūninį.
Tačiau iš gyvūninio lygmens į lygmenį „žmogus“ turi būti kylama sąmoningai, dalyvaujant žmogui. Esmė ta, kad kurdamas jį iškelsiančią aplinką, žmogus pažįsta aplinką ir save, ir drauge tampa pasiruošęs pakilti į kitą pakopą – visišką žmonijos integraciją.

Daugiau šia tema skaitykite:

Arbatos puodelis bendram labui

Be pasipriešinimo

Ant amžinybės slenksčio

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.