Atverti žmonijai akis

Integralus auklėjimas

Klausimas: Integralaus auklėjimo metodika suaugusiesiems susideda iš teorinės ir praktinės dalies. Norėtųsi smulkiau išnagrinėti teorijos kursą. Koks informacijos paketas privalomas žinoti kiekvienam žmogui Žemėje?
Atsakymas: Svarbiausias kursas – psichologija.
Tačiau bazinis kursas skirtas žmonijos ir bendrai visos gamtos evoliucijai. Visų pirma, jis aiškina visatos vystymąsi, pradedant Didžiuoju sprogimu arba tam tikru stebimu tašku. Kas buvo iki tol, kol kas nežinome.
Evoliucinis vystymasis buvo nuoseklus, vyko palaipsniui sunkėjant materijai, kai iš elementariųjų dalelių pradėjo formuotis „plytelės“, iš „plytelių“ – „pastatai“: dujos, planetos, žvaigždės ir kiti objektai, kurie palaipsniui susidarė iš šių dujų.
Tada susiformavo mūsų Žemė ir unikali Saulės sistema. Mes iki šiol neradome ir nerasime nieko panašaus visatoje, nepaisant to, kad nuolatos atrandame naujų planetų. Tai patvirtina, kad gyvenimas mums pažįstamu pavidalu iš tikrųjų unikalus.
Turime jį išgvildenti: kokia tai išskirtinė ypatybė šioje negyvoje visatoje, persmelktoje daugybės jėgų, vystymosi idėjų, tam tikro sumanymo. Staiga šis sumanymas pradeda vystytis ne tik negyvosios materijos objektuose, bet ir augalinėje, gyvūninėje ir žmogaus prigimtyje. Sukrečiantis ir nesuprantamas reiškinys! Paversti negyvąją materiją į augalinę, o augalinę į gyvūninę…
O žmogus – dar mažiau suprantamas fenomenas: kuo gi jis skiriasi nuo gyvūno; kur yra ta riba ir kuo jis ypatingas? Žinoma, galime žmogui labai daug priskirti, tačiau iš esmės visiškai tikslaus, aiškaus apibrėžimo, kuo žmogus skiriasi nuo gyvūno, kol kas dar neradome.
Reikia paaiškinti visiems žmonėms Žemėje pačią sąvoką „gyvenimas“: kaip materija vystosi, tobulėja, pereina tam tikrus etapus, panašius į tuos, kuriais vystosi ir visata – visus pritrenkiančius virsmus ir metamorfozes.
Paskui, ir tai svarbiausia, pereiname prie žmonių visuomenės studijų: kaip ji vystosi, veikiant atsiradusiam ir augančiam egoizmui; kur slypi egoizmas. Yra rūšių išsaugojimo lygio egoizmas – prigimtinis egoizmas, o yra toks egoizmas, kuris jau pastato save priešpriešiais kitiems. Kitaip tariant, kiekviename evoliucijos lygmenyje mūsų egoizmas verčia mus vystytis. Kodėl jis vystosi iš savo negyvojo lygmens į augalinį, o paskui – į gyvūninį ir žmogaus lygmenį?
Kai pasiekiame „žmogaus“ lygmenį, kuriam, tarkime, šimtai tūkstančių metų, jame jau pradeda vystytis jo vidinė esybė, kuri taip pat pereina šias keturias stadijas.
Egoistiniai norai, kurie stumia mus pirmyn, vystosi iš negyvosios formos į augalinę, gyvūninę ir žmogaus. Todėl šiandien priėjome prie tokio audringo eksponentinio žmonijos vystymosi. Pažiūrėkite, kaip staigiai išaugome per XX amžių!
Mums reikia paaiškinti visą istoriją, kurios ašis – egoistinis žmogaus vystymasis. Būtent egoizmo vystymasis verčia mus be perstojo keistis, tobulinti technologijas, pramonę, visuomeninius tarpusavio santykius, formacijas, keisti šeiminius principus, kultūrą. Visa tai lemia mūsų egoizmas. Egoizmo esmė, jo ypatumas pasireiškia ir kiekviename žmoguje, ir žmonių grupėje, palaipsniui suformuodamas tautas ir civilizacijas.
Didžiulį susidomėjimą kelia pačios žmonijos istorija: kodėl vyksta vieni ar kiti dramatiški įvykiai, technologijų proveržiai, revoliucijos. Jeigu į visa tai žvelgsime įvairių augančio egoizmo formų požiūriu, tai istorijos raida įgis pakankamai rimtą pagrindą. Žmogus staiga pamato savo atsiradimo šaltinį ir kitokį savęs, kaip evoliucijos vystymosi elemento, suvokimą. Vystymosi į ką? Tai klausimas.
Šiandien į šį klausimą jau galime atsakyti, nes egoizmas, pradedant nuo XX a. vidurio, baigė vystytis, todėl prasidėjo visuotinės depresijos laikotarpis – ne ekonominis, kurį matome pastaruoju metu, o vidinis, kai žmonės vis aštriau klausia apie egzistavimo prasmę. Tai, kas anksčiau buvo filosofų duona, ir net ne visų, šiandien tapo kasdienybe paprasto žmogaus, kuriam šis klausimas kyla nesąmoningai. Jis nejaučia paties klausimo, bet jaučia tuštumą, depresiją. Dėl to žmonės griebiasi narkotikų, teroro, nesutaria šeimos ir t. t.
Būtina parodyti, kaip egoizmas, kuris iš pradžių vystosi tiesia linija, paskui eksponentiškai, o paskui išeina į soties liniją, atveda mus prie to, kad dabar, šios soties linijos gale, vyksta jo integracija.
Susiduriame su nauju, visiškai nesuprantamu mums paveikslu, kai jaučiamės integraliai susiję. Drugelio efektas: visos mintys, visi norai perduodami vienas kitam. Žinoma, atitinkamai vystosi internetas, visuotinis ryšys, pasaulinė komunikacija. Egoizmas skatina mus vystyti būtent tarpusavio ryšių technologijas. Bet viduje mes nesivystome.
Įdomu, kad šis egoizmas nepaliečia mūsų vidinio ryšio, t. y. jis susaisto mus tarpusavyje, bet tik griežtai gamtos lygyje. O ten, kur turime būti tarpusavyje susiję jau mūsų valios pastangomis, jis neveikia. Visiškai akivaizdu, kad privalome dalyvauti šiame procese asmeniškai.
Galiausiai, tyrinėdami visą paveikslą, matome, kad gamta palieka mums tarsi tarpą mūsų vidiniame ryšyje. Ir jeigu mes jo neužpildysime, tai būsime panašūs į didžiulį integralų mechanizmą, analoginę sistemą, kurioje viskas tarpusavyje susiję, bet to, kas svarbiausia – mūsų sąmoningo dalyvavimo sujungiant visus sistemos elementus – nėra. Vadinasi, sistemos smegenys atjungtos. Mūsų laikais tai jaučiama vis labiau ir labiau.
Užuot įjungę šią dalį, tai yra susivieniję, sukūrę tarpusavyje bendrą norą ir bendras mintis, mes bandome išspręsti šiandienines integralias problemas senais tiesioginiais, egoistiniais metodais, kitaip tariant, žaidžiame protekcionizmą integralių tarpusavio veiksmų lauke, todėl šios dvi sistemos visiškai netinka viena kitai. Pastaruoju laiku mūsų sprendimų priėmimas, jų įgyvendinimas nuolatos atneša žlugimą, bankrotą, bendrą nesantaiką ir susiskaldymą.
Žmonija pradeda suvokti, kad jai nieko neišeina šiandieniniame gyvenime, ir ieško to priežasties, bet dėl to paties egoizmo dar nėra pasiruošusi klausytis kokių nors paaiškinimų ir sunkiai tam ryžtasi.
Dėl to mes susiduriame su didžiule problema. Mūsų pirmoji užduotis – pamažu išaiškinti tai, remiantis mokslo duomenimis ir gerbiamų mokslininkų nuomonėmis. Reikia atskleisti žmogui visatos sistemą, jos judėjimą ir mūsų vietą joje. Reikia jam parodyti tą darbą, tą pripildymą, kurį mes patys sąmoningai, savo aiškiu dalyvavimu turime atlikti šioje sistemoje, užbaigti ją, privesti iki uždarymo, iki harmonijos. Tai bazinis kursas.

Iš 2012 m. gruodžio 12 d. pokalbio apie integralų auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Integralusis auklėjimas = laisvė

Manojo „Aš“ filosofija

Gyvenimas reiškia priklausomybę vienas nuo kito

Komentarų nėra

Komentarai

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>