Gyvenimas reiškia priklausomybę vienas nuo kito

Laidavimas, Realybės suvokimas

Klausimas: Nesuprantama, kam reikėjo milijardus metų vystyti negyvąją gamtą, jei ji visiškai nėra susijusi su žmogumi? Ko galime iš jos pasimokyti?
Atsakymas: Mokslas sako, kad Visata atsirado dėl Didžiojo sprogimo. Energijos kibirkštis prasiveržė į tuščią erdvę ir pradėjo kurti šiame vakuume visas materijos rūšis. Taip atsirado visos galaktikos, žvaigždės, įvairios medžiagos formos.
Materija susiformavo iš pačios pirmapradės būsenos – iš neutrinų ir kitų elementariųjų dalelių. Mokslininkai iki šiol nežino visų dalelių, iš kurių susidaro medžiaga.
Vėliau materijos dalelės pradeda artėti ir jungtis viena su kita, sudarydamos visokias formas – taip jau susidarė elektronai, protonai, neutronai. Visas vystymosi procesas – tai medžiagos dalelių jungimosi procesas. Jungimasis vyksta nesąmoningai, veikiant gamtos jėgoms, kurios vadinamos negyvosiomis – ir dėl to trunka taip ilgai.
Galiausiai, materija susijungia pagal tam tikrus dėsnius – jungimosi formules tarp pliusų ir minusų. O paskui ji susijungia tiek, kad iš negyvųjų dalelių išeina augalas – medžiaga gauna galimybę plėstis, augti, pati gimdyti tam tikras naujas savybes – naujas gyvenimo formas.
Visa tai buvo gauta iš pirminės kibirkšties. Skirtumą tarp negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogaus lygmenų sudaro vis didesnis tos pačios kibirkšties prasiveržimas. Skirtumas, delta tarp dviejų lygių – tai Šviesa! Joje ir slypi gyvenimo esmė, kurią turi augalas. Negyvojoje materijoje nėra gyvybės, ji tiesiog egzistuoja ir viskas.
Visą laiką vyksta prasiveržimas nuo pakopos ant pakopos – po to, kai materija visiškai susijungia su ankstesne pakopa ir baigia savo vystymąsi, pasiekusi visų rūšių susijungimą. Iki tokio laipsnio, kad negyvosios pakopos vystymosi pabaigoje atsiranda radioaktyviųjų medžiagų, kurios gali pačios spinduliuoti energiją. Kitaip tariant, jos visiškai priartėja prie augalinio lygmens, tarsi atlikdamos davimą – ir dėl to jos tokios pavojingos.
Radioaktyvioji medžiaga – jau nepatvari, nes ji turi ypatingų savybių, ypatingą vidinį judėjimą, išmeta iš savęs daleles arba spinduliuoja šviesą ir įvairias bangas.
O augalinėje pakopoje vyksta jau ne paprasta absorbcija ir energijos spinduliavimas, jos perdavimas iš vienos dalelės kitai, ji reikalauja abipusiškumo, laidavimo. Kitaip ji negalės egzistuoti. Aš duodu tau, o tu man pagal tam tikras savybes, ypatingą programą.
Tai jau tikėjimo vienas kitu egzistavimo sąlyga. Juk aš tau duodu, o tu – man, todėl mes turime tikėti vienas kitu! Aš turiu kažkaip tave pajausti, o tu mane, kitaip negalėsime būti susiję vienas su kitu, kad gyventume.
Gyvenimas reiškia, kad aš priklausau nuo tavęs, o tu nuo manęs – medžiagos dalelėmis, kurias mes perduodame vienas kitam, kai susijungiame. Čia iškyla tam tikra nauja esmė.
Lygiai taip vyksta su visa žmonija, kai mes dabar kylame iš savo negyvojo vystymosi lygmens į augalinį. Aš staiga atskleidžiu, kad priklausau nuo tavęs, o tu nuo manęs, dar ir kaip! Aš privalau tau duoti, o tu man, kitaip negalėsime egzistuoti. Baisu jausti tokią abipusę priklausomybę, kol susitaikysime su tuo ir galėsime pasiekti laidavimą.
Reikia, kad pasiekčiau laidavimą ne todėl, kad neturiu kitos išeities, o suprasdamas, kad tuo laimiu nuostabų gerą pasaulį ir tokį gyvenimą, dėl kurio pats panorėsiu šio laidavimo. Laukia įvairių vystymosi pakopų. Tačiau laikas trumpėja, jei anksčiau vystymasis trukdavo milijardus metų, tai šiandien jis bus labai greitas.

Iš 2011 m. rugpjūčio 26 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – ant mažo plausto

Piramidė

„Viena šeima“ – ne utopija!

Komentarų nėra

Komentarai

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>