Žmogaus pareiga – organizuoti visuomenę

Egoizmo vystymasis, Integralus auklėjimas, Krizė, globalizacija

Kiekvienas mūsų kažkada praėjusiame gyvenime pajutome: gana, nusibodo, laikas kelti revoliuciją – pakeisti aplinką, visuomenę. Tačiau dabar nėra taip. Mes suprantame, kad reikia viską pakeisti, bet nežinome, ko griebtis. Nežinome nei priemonių, nei tikslo – esame bejėgiai.
Todėl pradėkime mūsų pokalbį nuo to, ką apskritai vadiname žmonių visuomenės vystymusi, kuriuo remiasi valstybės, šeimos, ekonomikos, namų ūkio, vaikų auklėjimo, kultūros, technologijų, mokslo vystymasis.
Žmogus gyvena visuomenėje jau šimtus tūkstančių metų. Bent paskutines dešimtis tūkstančius metų jis gyvena visuomeninį gyvenimą, juk vienas nesugeba apsirūpinti būtiniausiais dalykais. Mes negalime gyventi mažais būriais tarsi gyvūnai. Nors ir pakilome aukščiau gyvūninio lygmens, tačiau mūsų prigimtis verčia mus vystytis, organizuoti savo aplinką, pažinti tai, kas yra gyvenimas ir ką jame galima pagerinti.
Tai – vidinis žmogaus siekis ir, natūralu, kad jis – egoistinis, juk kiekvienas nori sau geresnio gyvenimo: patikimesnio, ramesnio. Kiekvienas nori pasiekti daugiau už kitus. Pavydas, geismas ir garbės troškimas valdo žmones, ir matome, kad tos savybės išsivystė ir sužydėjo jau pačiose seniausiose kultūrose. Šios savybės ir priverčia mus vystytis.
Dėl to žmogui būtina gyventi visuomenėje. Jis išgyventų ir miške, bet liktų tiesiog gyvūnu kaip visi žvėrys. Žinoma atvejų, kai pasiklydę miške vaikai tampa gyvūnais. Žvėrys juos priima į būrį ir žmogus, praradęs savo pavidalą, įgauna gyvūno formą ir nebegali grįžti į žmonių visuomenę.
Todėl visas mūsų vystymasis buvo nukreiptas į visuomenę, aplinką. Juo labiau mes vystomės – tuo aiškiau matome, kad pats žmogus menkai keičiasi. Svarbiausi pasikeitimai vyksta visuomenėje, nuo kurios priklauso visas žmogaus vystymasis.
Žmogus vysto visuomenę, kuri keičia jo asmeninį gyvenimą. Viena priklauso nuo kito. Aš šiandien priklausau nuo tūkstančių žmonių visame pasaulyje, juk pažiūrėjus, kaip esu apsirengęs, ką valgau, iš ko pastatytas mano namas, nuo ko priklauso šildymas, vėdinimas, darbas, lengva įsitikinti, kad nėra šalies, kuri nedalyvautų mano aprūpinimo procese.
Jei ir ne tiesiogiai, tai per kitas šalis: viena tiekia žaliavą, kita – mašinų dalis, iš kurių gaminami daiktai, panaudojami, pvz., mano rūbams gaminti. Tyrimai rodo, kad visame pasaulyje esame priklausomi vienas nuo kito.
Juo labiau pasaulis specializuojasi, ir kiekvienas turi darbo, kuris yra susijęs ir harmoningai derinasi su kitų žmonių darbais, juo geriau galime apsirūpinti papildomomis prekėmis, kurios praeityje žmonijai nebuvo prieinamos.
Praėjusiais šimtmečiais žmogus apsirūpindavo trupučiu duonos, druskos, vyno, mėsos – ir viskas. Vėliau atsirado daugiau maisto, drabužių, avalynės, įvairesnė gamyba. Po to sukonstruoti automobiliai. Atitinkamai išaugo specialistų poreikis ekonomikoje, žemės ūkyje, mašinų gamyboje ir t. t. Išsivystė kultūra, literatūra, muzika, dainos.
Žmogus ėmė kurti gamybos šakas, kurios net nebuvo gyvybiškai reikalingos, bet be jų jau negalėjo išsiversti. Muzikantas pakyla į sceną ir koncertuoja tūkstančiams žmonių, kurie jam už vieną pasirodymą moka daugiau negu sunkiai dirbantis darbininkas gauna per mėnesį, o gal ir per metus. Mes labai vertiname tuos dalykus, kurie nėra mums būtini, pvz., sportą, turizmą.
Jeigu pažiūrėtume, kiek gi gaminame kasdieniniam išgyvenimui būtinų prekių, apie 90 procentų pasirodys nereikalingi daiktai. Vis tiek jie mums lyg ir būtini: mes jaučiame, kad jie priklauso žmogiškajam lygmeniui ir todėl yra reikalingi.
Jeigu nebus išeities, be abejo, išgyvensiu ir oloje, tačiau vystymasis verčia mane gaminti visus šiuos produktus.
Mes pasiekėme būseną, kai žmogus, atitrūkęs nuo visuomenės, priverstas gyventi labai skurdžiai. Daugiausiai jis sugebės apsirūpinti būtiniausiais dalykais, kad nenumirtų iš bado. Jeigu jis nori gauti likusius civilizacijos pasiekimus, tai privalo įsijungti į visuomenę, gaminti visuomenei būtinas prekes – tada pagal galimybes gaus iš jos tai, ko trokšta.
Taigi, pirmiausiai, mes priklausome nuo visuomenės. Tai neišvengiama. Jeigu taip, tai ką toje visuomenėje padarėme neteisingai, kad negalime dabar joje normaliai gyventi? Krizę jaučiame ne tik pačioje visuomenėje, bet ir savo gyvenime. Ji nieko gero nežada – tai dar ne gimimas, bet jį pranašaujančios gimdymo kančios, todėl norime išsiaiškinti, kas gi negerai.

Iš 1-ojo 2011 m. gruodžio 27 d. pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kokybinių pokyčių laikas

Atverti žmonijai akis

Žmonijos vystymasis – tai ryšių plėtra

Komentarų nėra

Komentarai

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>