Įsikirtę dantimis arba susikibę dantukais

Grupė, Laidavimas

Kad įgyčiau pusiausvyrą su Kūrėju, susijungčiau su Juo, privalau pasikeisti. Kaip tai padaryti? Kaip tapti panašiam į Jį? Juk pusiausvyra – panašumo esmė.
Šiam tikslui duota aplinka. Pusiausvyra su Kūrėju yra pasiekiama per pusiausvyrą su aplinka, kurioje aš Jį ir atskleidžiu. Prabundantis viduje rešimo man rodo grupę, ir mano darbas tampa konkretus: dabar turiu reikalą ne su kažkuo nežinomu – viskas sprendžiasi tarp draugų.
Kaip rasti pusiausvyrą su grupe? – Per laidavimą, kuris ir atstovauja jėgai, pusiausvyros dėsniui.
Pagal šį dėsnį viskas pasaulyje yra susiję tarsi dantratukai vientisame mechanizme. Nė vienas jų negali suktis savarankiškai, nesukdamas kitų ir pats nesukamas. Panašioje padėtyje yra du sankabos diskai, kai susiliečia.
Tačiau šiame mechanizme veikia vystymosi dėsnis. Iš pradžių sankabos pedalas nuspaustas ir tarp diskų ryšys silpnas, – mes dar netrukdome, netgi padedame vienas kitam, prasisukdami šalia ir nejausdami, kad priklausome vienai visumai. Šalys ir tautos yra atskirtos, kai kurios netgi nežino viena apie kitą.
Tačiau laikui bėgant vidinis egoizmas auga ir dantratukai vis tvirčiau sukimba. Kitaip tariant, sankabos pedalas atleidžiamas ir diskai glunda vienas prie kito vis labiau, kol visiškai susikabina.
Taip visa žmonija vystosi, vis glaudžiau sąveikaudama tarpusavyje: kuriami ryšiai tarp šalių, atsiveria nauji kontinentai, suklesti tarptautinė prekyba ir pramonė, persitvarko visuomenė, daugėja profesijų, žmonės tampa visuotinai priklausomi vieni nuo kitų.
Šis vystymasis mums sekasi labai sunkiai. Juk egoizmas ir išsivyniojantys rešimot vis labiau mus artina vieną prie kito, ir kažkuriuo momentu per glaudus ryšys pradeda kelti nerimą. Mes jau negalime atsiplėšti vienas nuo kito, išgyventi vienas be kito, net jei norime.
Tokiu būdu gamta, Kūrėjas mus atveda į naują būseną, kurioje išaiškėja, kad daugiau negalime atsiskirti. Jeigu dabar nesukurtume teisingo tarpusavio ryšio, mums gresia susinaikinimas.
Laidavimas mus taip pat įpareigoja būti atsakingus: vieną už visus ir visus už vieną. Juk esame panašūs į dantratukus: vienas besisukdamas suka likusius. Sankabos pedalas atleidžiamas, diskai priglunda, dantukai susijungia ir mes tampame didžiule vientisa tarpusavyje susijusia sistema, kuri neleidžia nė vienam dantratukui suktis atskirai. Dabar likusieji privalo su ja sutikti, prisiderinti prie bendros krypties ir greičio, be šio susitarimo nė vienas nepajudės iš vietos.
Galiausiai kiekvienas pajus „svetimas rankas ant savo gerklės“. Įsivaizduokite: žmogus guli su lašeline, be kurios neišgyventų. Lašelinės žarnelėje, kuria teka gyvybę palaikantis skystis, įtaisyti septyni milijardai čiaupų. Kiekvienas gali užsukti savo čiaupą ir tuomet – galas…
Greitai pasijusime esą analogiškoje, labai nemalonioje padėtyje. Todėl mums iš anksto atsiskleidžia kabalos mokslas, kuris aiškina, kaip pagerinti gyvenimą naujomis sąlygomis. Juk viskas daroma dėl išsitaisymo – klausimas tik, kaip į tą reikalą žiūrėti. Jeigu iš pradžių žinome, kad viskas tarnauja teisingo tarpusavio ryšio paieškai, t. y. laidavimui, tada dantratukai susijungs kaip reikia ir suksis teisinga kryptimi, tarpusavio harmonijoje. Dar daugiau, ši tarpusavio pusiausvyra jiems padės rasti pusiausvyrą ir su bendrąja Jėga, kuri juos sujungia į vieningą sistemą, – su Kūrėju.
Tokiu būdu pasaulis ir pasieks trokštamą išsitaisymą.

Iš 2012 m. gegužės 12 d. 3-iosios ONE kongreso Naujajame Džersyje pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas duodant: lengvai ir gražiai

Deguonies čiaupas – kiekvieno žmogaus rankose!

Susisiekiančiųjų indų dėsnis

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.