Kaip laimėti mūšį prieš save

Dvasinis darbas, Grupė

Žmogus, judėdamas kūrimo tikslo link, žiauriai kariauja, puola, grumiasi su problemomis. Nepaprastai sunku pasiekti šio tikslo, iš esmės net neįmanoma, nes jis prieštarauja mūsų prigimčiai. Mes negalime pakilti aukščiau savo prigimties, neturime jėgų.
Žmogus gali dirbti tik tose ribose, su tomis galimybėmis, kurios jam duotos. O tikslas, kurio ieškome, bandydami atskleisti dvasinį pasaulį ir tapti panašūs į Kūrėją, yra aukščiau mūsų ir prieštarauja mūsų savybėms. Todėl žmogus tiesiog negali šito padaryti.
Todėl Rabašas ir sako, kad turi susitelkti žmonių grupė: vienoje vietoje, su viena vadovybe, kurios kiekvienas narys būtų iš viršaus veikiamas mokytojo, Kūrėjo, grupės. Tik tada galėsime žengti tam tikrus žingsnius, kad pakeistume savo prigimtį.
Nieko baisaus, kad negalime pakeisti savęs. Bėda ta, kad nepaisant visko, visą laiką bandome pasiekti tikslą savo jėgomis. Nervinamės, veržiamės, veikdami taip, kaip įpratę šiame pasaulyje – vis puolame, bandome užgulti visi kartu. Mums atrodo, kad stosime į kovą ir laimėsime.
Bet mums nepasiseks šitaip laimėti. Turime pasiekti tokią būseną, kai suvokiame, kad labai norime, bet nesugebame pasiekti tikslo.
Reikia kariauti, reikia bandyti, bet iš esmės, kuo daugiau pasakosime vienas kitam, jog mums reikalinga pagalba iš aukščiau, tuo mažiau išeikvosime jėgų. Kam bergždžiai kariauti su šia pabaisa – mūsų egoistine prigimtimi? Nenugalėsime egoizmo savo jėgomis, nes jos kyla iš to paties egoizmo. Neįmanoma egoistinėmis jėgomis įveikti ego. Žmogus apgaudinėja pats save!
Todėl mums duota grupė. Žmogus ima suprasti, jog kaudamasis vienas lieka tos pačios sistemos viduje, tame pačiame inde, savo kokone. Jis vaikysis save tarytum šuo savo uodegą ir niekada neištrūks iš uždaro rato.
Jeigu tai supranta, pradeda ieškoti grupės. Gali būti, kad žmogus seniai joje yra, bet negalėjo aiškiai suprasti, kad turi joje dirbti. Jis manė, kad tai paprasčiausi draugai, su kuriais kartu mokosi, vaišinasi, kaip priimta mūsų pasaulyje. Bet galiausiai nusivilia savo jėgomis ir supranta, kad jam reikia pagalbos iš išorės.
Kūrėjo jis nemato ir nežino, kaip į Jį kreiptis. Nežino, ar Kūrėjas reaguoja, girdi jo prašymus. Gal jis paprasčiausiai šaukia tyruose ir be reikalo jaudinasi ir kankinasi? Jis nejaučia kokių nors rezultatų.
Tokiu atveju jam iš tikro reikia grupės, jis supranta, kad prapuls, jeigu negaus draugų palaikymo. Daugiau niekas jam nepadės, jis mirs būdamas gyvūnu, kokiu ir gimė. Nuo šios akimirkos jis ima kitaip vertinti aplinką. Supranta, kad ji duota ne šiaip sau, kad Kūrėjas atvedė jį prie gero likimo ir tarė: „Pasirink jį!“

Iš 2012 m. rugsėjo 9 d. pokalbio pokylyje, skirtame Rabašo atminimo dienai

Daugiau šia tema skaitykite:

Mano tikslas − panorėti

Pasakyk savo kainą

Kas svarbiau?

Komentarų nėra

Komentarai

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>