Asilo neapgausi

Realybės suvokimas

Klausimas. Jeigu esu ištaisytas, tai matau aplinkui save tobulą pasaulį. Bet jeigu matau aplinkui kančias, tai kaip turiu į jas žiūrėti?
Atsakymas. Mūsų būtis duali. Viena vertus, mūsų kūnai priklauso gyvūnų lygmeniui, kita vertus, noras, kurį su jumis vystome, priklauso aukštesnei, žmogaus pakopai.
Apie pasaulį, kurį matome aplink, pasakyta: „Visi panašūs į gyvūnus.“ Žmogus mūsų pasaulyje – ne tik panašus į gyvūnus, jis dar blogesnis. Juk gyvūnai pagal savo prigimtį instinktyviai rūpinasi savo egzistavimu. Jie neturi besaikio potraukio maitintis, išradinėti skanumynus, saldumynus, delikatesus ir pan. Asilui pakanka kruopų ar žolės. Duok jam vietoj kruopų duonos – jis nenorės. Lygiai taip pat gyvūnams nepasireiškia besaikis sekso poreikis – jie veikia instinktyviai, daugindamiesi gamtos tam skirto sezono metu. Jiems nereikia rūmų, visiškai pakanka urvų. Toks gyvūnų gyvenimas.
Skirtingai nei gyvūnai, žmogus turi pernelyg didelius norus, skirtus tam, kad vystydamasis galiausiai pamatytų, jog jie atvedė jį į aklavietę. Tai mes šiandien ir pradedame matyti.
Vadinasi, matydami kenčiančius žmones turime mintimis padalinti jų gyvenimą į dvi dalis. Ko gyvūniniame lygmenyje reikia žmogui, kad galėtų gyventi visavertį, normalų gyvenimą? Būsto, maisto, aprangos, šeimos bei kitų būtinų – bet tik racionalių – sąlygų. Žinoma, mes negalime gyventi taip pat, kaip gyvenome prieš pasikeičiant tūkstančiui kartų. Kiekvienam pasaulio žmogui turiu linkėti tinkamų sąlygų – bet ne daugiau. Juk visuotinis gamtos dėsnis sako: gyvūno lygmenyje turi pasirūpinti savo gyvenimu, o visus kitus savo norus, mintis, gebėjimus, viską, ką turi daugiau, skirti dvasiniam tobulėjimui.
Taigi kalbant apie ateities pasaulį, apie gyvenimą iki pat ištaisymo pabaigos, kai šis pasaulis išnyks iš mūsų pojūčių, visi žmonės bus aprūpinami racionaliu rinkiniu, reikalingu materialiam gyvenimui, o visa kita nukreipsime į dvasinį vystymąsi.
Jeigu šiandien taip organizuotume savo gyvenimą, pamatytume, kad mūsų pasaulyje yra visko, ko reikia normalių materialių sąlygų suteikimui kiekvienam iš septynių milijardų gyventojų. Didžiąją dienos dalį būtume laisvi nuo materialias vertybes kuriančio darbo –galėtume mokytis ir realizuoti savo vidinį, dvasinį darbą, keisdami save. Štai šito ir turime siekti.
Dar nežinau, kaip tai iš tikrųjų įvyks, bet labai tikiuosi, kad sugebėsime paaiškinti žmonėms: toks yra teisingas gyvenimo būdas. Krizė ir aiškinimai padės pasiekti vidurinę liniją, tokią būseną, kai pasaulis tai priims.

Iš kongreso Italijoje 2-osios pamokos, 2012 m. rugsėjo 30 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Optimalioji ekonomika

Pasaulio žmogus

Kaip šuo su pavadėliu

Komentarų nėra

Komentarai

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>