Sriuba visiems

Krizė, globalizacija, Pasaulio problemos

Klausimas: Žmonija jau sėkmingai  išgyveno nemažai sunkių ekonominių krizių, iš kurių kaskart rasdavo išeitis. Netgi Didžiąją praeito amžiaus 30-ųjų depresiją pavyko įveikti, bet mes tvirtiname, kad šiandien būtina pakeisti žmogų. Tai skamba neracionaliai…
Atsakymas: Aš manau kitaip: visų šiandieninių problemų priežastis – žmogus. Anksčiau manėm, kad krizės kyla dėl įvairių išorinių priežasčių, bet dabartinėje epochoje tampa akivaizdu, kad vykstančių reiškinių šaltinis yra žmogus, neturintis orientyrų ir nesuprantantis, kur yra. Būtent žmogus klysta, būtent žmogus negali susiderinti su kitais, būtent žmogus pučia chaoso burbulą, nepajėgdamas sutvarkyti sistemos.
Atrodytų, kad mums aiškūs žmonių visuomenės trūkumai, belieka juos ištaisyti. Bet mes nežinome kaip! Kyla naujų problemų ir, nesugebėdami jų išspręsti, jaučiamės bejėgiai. Vadinasi, didžiausia problema – mumyse.
Pavyzdžiui, nepajėgiame suvienyti Europos į tikrai draugišką ir vieningą sąjungą, kad valstybės nemeluotų, nežemintų viena kitos, o atvirkščiai, bendradarbiautų kaip vientisas lydinys. Tačiau taip neišeina, kiekviena tempia antklodę į save, užuot davusi kitai, o galiausiai ji netenka nė vienai, ir šąla visos.
Ko trūksta Europai iš tikrųjų? Žemės ūkis ir pramonė, įvairios paslaugos, ryšiai tarp šalių, transporto komunikacijos, traukiniai, lėktuvai – visko yra. Geram gyvenimui trūksta tik teisingo ryšio tarp žmonių, ne daugiau. To trūksta visiems: ir magnatams, ir varguoliams, ir dešiniesiems, ir kairiesiems.
Kas gi kitas žmogų ištaisys, jei ne auklėjimas? Sutvarkę ugdymo sistemą, europiečiai galėtų užsitikrinti tiesiog nuostabų gyvenimą. Skandinavijoje, kuri gerai materialiai aprūpinusi, gana aukštas savižudybių procentas, o pietų šalyse didelė bedarbystė ir kyla liaudies neramumų. Graikijoje situacija tampa panaši į humanitarinę katastrofą: žmonės tiesiog neturi kuo maitinti vaikų. Mažylius palieka gatvėje, kad jais pasirūpintų valstybė, o netekę vilties varguoliai nusikalsta, kad patektų į kalėjimą.
Tai ką gi daryti? Taisyti žmogų!
Iš tikrųjų, išteklių užtenka visiems. Sakykime, kad kažkas turi druskos, kažkas – mėsos, kažkuris – ugnies, o kažkuris – daržovių, bet negalime susitarti, kad išvirtume sriubos visiems. Kiekvienas laikosi savo, o galiausiai lieka be nieko. Juk vien druska sotus nebūsi, taip pat ir žalia mėsa…
Situacija tik aštrės, nes tokia yra gamtos programa, – kol suprasime, kad be teisingo, sąžiningo ryšio paprasčiausiai pražūsim.
Kalbant apie praėjusias krizes, tai jų nėra ko lyginti su dabartine. Šiandien krizė priklauso nuo žmogaus išsitaisymo, todėl jos sprendimas – sudėtingiausias.
30-aisiais, kai dar vystėsi kapitalizmas, puoselėjantis ambicingus planus ir viltis, netikėtas žlugimas atnešė žmonėms siaubingų pojūčių. Šiandien žmogus nusivylė savo paties norais ir yra rengiamas blogiausiam variantui. Jaučiame, kad ateityje mūsų nebelaukia naujos „vartojimo aukštumos“, ir tamsa tik tirštėja.
Tai vyksta, kad suvoktume esmę: dabartinė krizė, kitaip nei ankstesnės, rutuliojasi visiškai kitame lygmenyje, kitoje srityje. Ji vyksta žmoguje. Todėl bankai ir kiti išoriniai ligos požymiai niekuo dėti. Kovodami su simptomais, krizės neįveiksime. Vienintelis būdas – taisyti santykius tarp žmonių.
Mes mirsime badu, kol kaip reikiant nesusivienysime ir „neišvirsime sriubos“ drauge. Ši situacija iš esmės skiriasi nuo buvusių praeityje. Anksčiau žmonės troško daugiau ir likdavo be nieko, tai jiems keldavo neviltį, nepakeliamas kančias ir dažnai savižudybes. Šiandien žmogus jau be jokių ambicijų, iš anksto žino, kad greitai neturės ko valgyti. Jam lyg ir iš tolo parodo, kaip jis palaipsniui nukeliaus į kapą. Rodo tam, kad kiekvienas suprastų, kur einame. Gamta moko mus, etapais atskleidžia mums susiklosčiusią padėtį ir aiškina, ką turime daryti.
Šis procesas nesibaigs staiga, jis truks metų metus, kol žmonės pajaus, kad bėdos nesibaigs, kol jie vėžlio žingsniu nusiris iki bjauriausių būsenų. Mes dar nesuvokiame krizės rezultatų, nepastebime įmonių uždarymo, darbinio aktyvumo mažėjimo, įvairių sričių žlugimo. Bet palaipsniui pasaulis mūsų akyse giliai panirs į tamsų „miegą“, kol žmonės suvoks, kad problema – juose. Tai jie nesugeba „išjudinti“ pasaulio, nepriklausomai nuo visos jame esančios gausybės.
„Kodėl gi mums nesiseka? Štai mėsa, štai vanduo, štai ugnis ir daržovės – tai išvirkime skanią sriubą…“ Prireiks laiko, kol jie pagaliau su tuo sutiks.
Tokios krizės dar nebuvo.

Iš 2013 m. vasario 14 d. pamokos pagal „Knygos Zohar baigiamąjį žodį“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išjausti visas pasaulio baimes

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Peizažas pro greitojo traukinio langą

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>