Peizažas pro greitojo traukinio langą

Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas, Pasaulio problemos

Pasaulinės krizės esmė ta, kad žmonija užstrigo,  pakibo gamtoje ir nežino, ką toliau daryti. Gamta atsisuko į mus rūsčiąja puse, grasina krizėmis įvairiose srityse, ir šiam iššūkiui atsakymo neturime.
Viena vertus, mes vystėmės pagal savo prigimtį ir gavome visiškai dėsningą rezultatą. Jei turėtume galimybę grįžti į praeitį, eitume tuo pačiu keliu.
Juk tokia mūsų prigimtis – augantis egoistinis noras su visais jo padariniais. Mokslo ir technikos pažanga, pramonė, kultūra, auklėjimas, žmonių visuomenė – visa tai yra natūralios egoizmo pasekmės, ir nieko su jomis nepadarysi.
Iki šiol vystėmės, vedami prigimties. Kaip gi dabar ją paveikti, nors truputėlį ištaisyti, kad pakeistume kryptį? Ar pasitaikė kas nors panašaus per visą istoriją? Niekada. Geriausiu atveju tegalime pamatyti savo vystymosi rezultatus – gerus ar blogus, atsižvelgiant į stebėtojo požiūrį. Tuo tarpu traukinys rieda vis toliau, ir, galbūt, mes iš tikrųjų neturime kitos išeities?
Moksliniai krizės reiškinių tyrimai naudingi, bet kas iš to? Pro traukinio langą stebime peizažą: iš pradžių jis žėri visomis spalvomis, giedras dangus, saulės šviesa užlietos žaliosios erdvės. Vėliau spalvos nublanksta, žolynus vis dažniau keičia smėlis, šmėžuoja sąvartynai, purvas, nutekamieji grioviai, saulė slepiasi už dūmų ir smogo… Ar galime ką nors pakeisti, ar traukinys nuvažiuos šį etapą iki pabaigos? Uždengsime užuolaidas – ir kas bus – tas bus?
Labai daug klaustukų, tačiau kabalos mokslas apskritai nesvarsto nei šio maršruto, nei kur jis mus nuves. Kabalos mokslas užsiima problemų šaknimi: mes važiuojame savo nuolat augančio egoizmo traukiniu.
Vystymasis yra reikalingas, tik ar pasuksime jį kita kryptimi? Atsisakykime egoistinio kelio, kuriame negalime dėl nieko susitarti ir tik kenkiame sau bei gamtai. Juk kiekvienas galvoja tik apie save, todėl neišvengiamai griauname savo gyvenimus ir aplinką.
O jeigu vietoj to vienysimės meilėje? Ar tada pasikeis mūsų požiūris į gamtą, supančią aplinką? Ar eikvosime žemės turtus? Ar neišmatuojamais kiekiais deginsime kurą? Ar išmesime maistą, kai milijardas žmonių badauja? Ar gimdysime po vieną vaiką čia, ir po dešimt – ten? Ar galėsime tada pasiekti tam tikrą pusiausvyrą?
O gal nė neprireiktų ieškoti pusiausvyros tarpusavyje? Gal pats žmogaus požiūris į žmogų ir bendrai į pasaulį ištaisytų šį pasaulį? Tada pasikeistų ir pats traukinys, jis jau kitaip važiuotų pirmyn? Ištaisę savo požiūrį, apsirūpintume gamtiniais ištekliais, derliaus gausa taip, kad visiems su kaupu užtektų?
Baal Sulamas laikraštyje „Narod“ rašo: „Mūsų Žemės rutulys pakankamai turtingas, kad galėtų išmaitinti visus. Kam gi reikalinga ši tragiška kova už išlikimą, jei iš kartos į kartą ji apsunkina mūsų gyvenimą?“
Jei tik įstengtume pasiekti vienybę, tarpusavio sąveiką, meilę, tuomet visi būtų aprūpinti. Juk tada Aukštesnioji šviesa užpildytų mūsų poreikius. Pati prigimtis pasikeistų iš vidaus.

Iš 2011 m. gegužės 18 d. pamokos pagal temą „Pasaulinės problemos. Gyventojų perteklius“

Daugiau šia tema skaitykite:

Energija, išgelbėsianti pasaulį

Naujojo pasaulio abėcėlė

Atsisveikinimas su senuoju pasauliu

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.