Pasaulio studijavimas – tai žmogaus studijavimas

Realybės suvokimas

Mums atrodo, kad pasaulis yra išorėje, ne mumyse. Vis dėlto tai iliuzija, duota mums tam, kad galėtume geriau išnagrinėti pasaulį. Juk, jeigu pasaulis yra ne manyje, o išorėje, aš žiūriu į jį kritiškai, tarytum nagrinėdamas pro didinamąjį stiklą. Tokį didinimą atlieka manasis ego.
Jeigu kažką myliu, tai tame žmoguje nepastebiu jokių trūkumų. O jeigu kažko nekenčiu ir netoleruoju, tai natūraliai, dėl savo egoizmo kiekvieną smulkmeną išpučiu į didžiulę ydą ir viską traktuoju krypdamas kaltinimo pusėn.
Tik dabar nesvarbu, kuria linkme vertinu – gerąja ar blogąja, svarbu, kad taip su didele skiriamąja geba galiu atskleisti daugybę papildomų savybių. Todėl ir matome pasaulį kaip išorinį, nors jis visas yra vidinis. Tarsi viską iš savęs išliejau į išorę, kad į save detaliau įsižiūrėčiau, kaip pro mikroskopą.
Tas pats ir su aukštesniuoju pasauliu. Nors žmogui atrodo, kad aukštesnysis pasaulis yra kažkur išorėje, toli, ne mano kūne, ne mano savybėse, pojūčiuose, noriu jį „priartinti“ arba pats „priartėti“. Vis dėlto tai tik žodžiai – „šakų kalba“. Iš tikrųjų visi pasauliai yra žmoguje, ir aukštesnįjį pasaulį mes irgi atskleidžiame keisdamiesi viduje.
Taip tampa aišku, kad pasaulio atskleidimas ir žmogaus atskleidimas – vienas ir tas pats. Juk mes jaučiame savo vidinę sandarą per išorinio pasaulio vaizdą. Visas pasaulis, visa jo negyvoji gamta, augalija, gyvūnija, visi fizikos, chemijos, biologijos, zoologijos, botanikos, astronomijos dėsniai – tai iš esmės mano vidinės psichologijos dėsniai. Tik aš juos nagrinėju lyg išorinio pasaulio dėsnius.
Pažiūrėkite, kiek mažai mes pažengėme pažindami savo vidinę psichologiją, palyginti su pasiekimais vadinamuosiuose gamtos moksluose. Tai pavyzdys, kiek labiau prieinamas studijavimui ir atskleidimui pasaulis, kurį laikome išoriniu. O mums reikia suprasti, kad jis ir yra mes patys, bei visa iš išorės perkelti į vidų.
Panagrinėkime žmogiškųjų santykių šiame pasaulyje tinklą: šeiminiuose santykiuose vykstančius pasikeitimus, depresiją, žmogaus požiūrį į žmogų, ekonomiką, politinę ekonomiją, istoriją, t. y. egoistinius žmonių ryšius, lemiančius, kaip geriau vienam pelnytis iš kito, – tai atspindi mūsų pačių vidinę psichologiją. Ne ekonomika patiria krizę, o mes patys. Tai aš savo viduje negaliu susitvarkyti, juk manasis ego yra ne išorėje, o manyje.
Taigi milžiniška krizė, kurią šiandien matome, nurodo vidinę žmogaus krizę. Reikia geriau išstudijuoti, kas vyksta išorėje, tam, kad perkeltume visa į save ir suprastume, kas dedasi mūsų viduje. Ir, sprendžiant iš to, kokia krizė išsiplėtoja aplink, tampa aišku, kad mes septynmyliais žingsniais artėjame prie būsenos, kai krizė atsiskleis mumyse.
Iš pradžių krizė pasireiškia negyvojoje, augalinėje, gyvūninėje pakopoje, ekologijoje. Paskui žmonių santykiuose: prekyboje ir pramonėje. Bet pamažu žmonija pradės suprasti, kad iš esmės tai yra žmogaus, o ne išorinė krizė.
Tai ne santykių žmogaus su žmogumi krizė, kaip mums atrodo. Visi šie žmonės – mano paties noro, esančio žmogaus pakopoje, dalys. Iš to aišku, kad man tereikia užmegzti ryšį tarp visų šių savo norų, kad jie taptų vienu noru vietoj 7 milijardų neva svetimų vienas kitam žmonių, kurie susitelks manyje susijungdami į vieną ypatingą ir vienintelį norą. Ir tuomet šio noro viduje man atsiskleis nauja savybė, vadinama pasaulio pagrindu, Kūrėju, valdančiąja jėga, kuri viešpatauja visoje tikrovėje.
Taip žmonija bus priversta prieiti prie sprendimo, kad būtina pasikeisti, norint naujai žvelgti į pasaulį. Susijungdami tarpusavyje mes padedame kiekvienam atskleisti, jog visi esame vienas kito viduje.

Iš 2013 m. vasario 26 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažink pasaulį, kuriame gyveni

Pasaulis aplinkui – tai aš per didinamąjį stiklą

Vidinis regėjimas ir jėgų pasaulis

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.