Kančia kaip pakėlimo trigeris

Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis

Klausimas: Kodėl Kūrėjas viso mūsų gyvenimo pagrindu padarė kentėjimą? Juk pasakyta, kad tik didvyriai, kurie ištvers, galiausiai atskleis Kūrėją? Vadinasi, net ir po to, kai žmogus atėjo mokytis, jis vėl kenčia?
Atsakymas: Kasdieniame gyvenime žmogus ne mažiau kenčia nuo to, kad turi dirbti. Kiekvieną rytą matau, kaip mano kaimynas  –  nesantis neturtingas žmogus, turintis gerą profesiją, jau šeštą valandų ryto veža mažąjį sūnelį į vaikų darželį ir vyksta į darbą. O grįžta labai vėlai vakare, vadinasi, visą dieną būna ne namuose. Kiek laiko jam lieka gyvenimui, juk tos kelios valandos būtinos miegui, valgymui, prausimuisi?  Ar toks gyvenimas – ne kančia?
Bet kadangi visuomenė tokį gyvenimą laiko norma, tai žmogus nejaučia kančios ir netgi didžiuojasi, laikydamas save sėkmingu. Jis taip sunkiai moka už šį gyvenimą, bet ko galiausiai pasiekė: visą gyvenimą dirbo tam, kad mažiau kentėtų, ir pagimdė palikuonių, kurie gyvens lygiai  tokį patį gyvenimą, jei ne blogiau. Koks tokio gyvenimo tikslas?
O pradėjęs mokytis žmogus nekenčia. Jis žino, kad taiso savo sielą. Kasdieniame gyvenime jis dirbo kažkokiam šeimininkui – net nežinodamas, kodėl. Jis gyveno todėl, kad bijojo mirti, ir todėl mokėjo kančiomis už tai, kad palaikytų savo gyvenimą. Studijuodamas kabalą žmogus nemoka kančiomis – jis jaučia kančią taisydamas savo sielą. Šis skausmas – ligos jo sieloje pojūtis – parodo, kur būtent ją reikia taisyti. Ir todėl ši kančia naudinga, nes išryškina neištaisytą vietą.
Turiu džiaugtis tuo skausmu kaip Baal Sulamas džiaugėsi „atsiskleidžiančiais nusidėjėliais“, juk dabar man pagaliau aišku, kur reikalingas ištaisymas. Žmonės moka didžiulius pinigus už tai, kad nustatytų teisingą ligos diagnozę: veržiasi į priėmimą pas ypatingus specialistus, nori būti ištirti ypatingais įrenginiais. Juk svarbiausia – sužinoti, nuo ko aš kenčiu. Ir kartais, kai nejauti skausmo, tai dar blogiau.
O čia man atskleidžiama mano kančių priežastis! Medicinoje manoma, kad teisinga diagnozė – tai 90% sėkmės. O mūsų atveju – tai visi 100%, juk jei tiksliai žinau, kur glūdi mano blogis, tai iš karto surandu vaistus.
Mūsų pasaulyje nustačius diagnozę dar neaišku, ar rasime gydymui tinkamų vaistų. Bet dvasiniame pasaulyje nustatyta diagnozė nedelsiant garantuoja išgydymą – ta pati gyvatė, kuri atsiskleidžia, ir virsta vaistais. Mirties angelas tampa šventuoju angelu.
Tą akimirką, kai atsiveria kančia – tiesiog jos viduje turime rasti ten slypintį vaistą. Pasakyta: „Kūrėjas sukūrė blogio pradą ir greta Torą – priemonę jam ištaisyti. Ta pati šviesa, kuri išryškina gyvatę, paverčia ją šventu gyvenimo angelu.
Todėl kančia mums tarnauja tik kaip perspėjimas apie ligą. Mes norime, kad kančia atsiskleistų, juk ji yra pakėlimo trigeris – šuolis ant dvasinės pakopos.

Iš 2013 m. birželio 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Eikime geruoju keliu

Panorėsime dabar – bus dabar!

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.