Panorėsime dabar – bus dabar!

Dvasinis darbas

Iš Rabašo straipsnio „Nekantrumas ir sunkumas dvasiniame darbe“: „Reikia sunkiai dirbti, nes tik sunkaus darbo sukeltos kančios privers žmogų kreiptis į Kūrėją su išbaigtu noru, su prašymu padėti išsivaduoti iš Faraono, Egipto karaliaus, valdžios.
Būtent nužeminimo būsena, kai žmogus jaučia, kad jo padėtis blogesnė už visų kitų, priverčia jį šauktis pagalbos visa širdimi. Ir jis tiki, kad Kūrėjas girdi jo maldą, nes atskleidė žmogui jo blogį, ir aišku, kad taip pat ir išvaduos jį iš šio blogio, iš tremties.“

Mes vystomės veikiami dviejų jėgų. O tuos, kurie nežino, kur link eiti, veikia tik viena jėga, stumianti juos iš užpakalio ir verčianti judėti pirmyn. Jie visą laiką bėga, gelbėdamiesi nuo „vystymosi volo“, pasivejančio juos iš nugaros ir stumiančio pirmyn.
Šviesos kelias skiriasi nuo kančios kelio. Tam žmogui ir duotas kabalos mokslas, kad jis galėtų išvystyti jėgą, kuri šviestų priekyje ir trauktų jį: geros ateities perspektyva, didelėmis viltimis, teigiamais pavyzdžiais, įkvėpimo jausmu, kurį suteikia vienijimasis, dvasinis kilimas.
Reikia, kad tikslas būtų kiek galima šviesesnis ir patrauklesnis, jį matytume kaip nuostabų ir gerą. Nesvarbu, kad vystymosi procesas ir vyksta dėl egoizmo, kurio mes turime visą laiką atsisakyti. Reikia išmokti naudotis šia technika: pritraukti grąžinančią prie šaltinio Šviesą, kad ji atliktų visą darbą.
Tai reikalauja ypatingo jautrumo, kaip ir bet koks darbas. Jeigu žinai, kaip jį pasiekti, tai tau labai lengva tai padaryti, o tas, kuris nežino, susiduria su dideliais sunkumais ir visą laiką atsimuša į sieną.
Reikia organizuoti teisingą savo aplinką, kurioje labai greitai imsi kentėti dėl savo pavydo, garbės troškimo sukeliamo susivienijimo trūkumo. Juk pamatysi, kad kitiems geriau sekasi nei tau. Pavydėsi dėl to, kad kitiems pavyksta taip stipriai susivienyti, o ir tau norėsis šito pasiekti.
Pavydas verčia tave reikalauti savo paties pasikeitimo. Tu jau žinai, kaip pažadinti prie šaltinio grąžinančią Šviesą, ir Šviesos veikiamas imi keistis – šitaip vystaisi. Svarbiausia – išvystyti traukos jėgą, vadinamą „laiko pagreičiu“. Juk nelaimės, kančios – natūralios vystymosi eigos „savo laiku“ jėga – nuo mūsų nepriklauso. Reikia suprasti, kad kančių paskirtis mus pažadinti. Mes patys vietoje buitinių kančių turime išvystyti meilės kančias, kad vietoje mus pasivejančio blogio priekyje šviestų gėris.
Užuot judėję natūralia eiga laiko gniaužtuose, turime pakilti virš laiko, kad patys galėtume lemti savo vystymosi greitį. Tai reiškia, kad viskas yra mūsų rankose! Reikia jausti įkvėpimą bei žavėtis tuo, kad viskas priklauso tik nuo mūsų! Panorėsime šiandien – bus šiandien! Norime tiesiog dabar – bus dabar! Viską, ko norime pasiekti Šviesos kelyje, galima pastūmėti ir priartinti.
Labai svarbu tai akcentuoti darbe: pasitelkti visus komponentus, visas turimas priemones laiko pagreitinimo kelyje, kurios padėtų mums judėti pirmyn. Reikia išvystyti kiekvieną priemonę ir teisingai jas sujungti, kad pamatytume, jog čia yra tam tikra metodika. Vietoje to, kad eitų kančios keliu, vystytųsi spaudžiamas savo prigimties, žmogus vystysis pakilęs virš jos: eidamas pirmyn priešais save atvers vis naujus vartus.

Iš 2013 m. kovo 13 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Po volu arba inkubatoriuje?

Kaip raginti asilą: trauk ir stumk

Susikibkime rankomis, draugai

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.