Palankus kliūčių vėjas

Dvasinis darbas, Grupė

Būna, kad žmogus turi kažkokią ypatingą sielą, kuri pati žadina jį kiekvieną akimirką ir verčia tęsti darbą, net ir esant „apsunkusiai“ širdžiai ir painiavai. Bet jeigu to nėra, tai vienintelė galimybė išsilaikyti šiame kelyje – turėti stiprią aplinką, neleisiančią jam pabėgti, ir apsiginkluoti įpročiais, kurie padės grįžti į teisingą gyvenimą.
Be teisingo paties žmogaus pasirengimo, be įpročio dirbti vidinį darbą, be ryšio su aplinka, palaikančių žmogaus ryšį su pirminiais šaltiniais, su mokytoju, su grupe – jam nėra jokių galimybių tobulėti ir gauti jėgų, reikalingų kiekvieną akimirką teisingai reaguoti į atsirandančias kliūtis. Tada žmogus arba iš viso nekreipia dėmesio į kliūtis, arba užtrunka su jomis.
Pirmuoju atveju – žmogui trūksta reikiamo jautrumo: jis sumažina savo imlumą tam, kad nepatektų į stiprų kliūčių poveikį. Ir tokiu atveju jis netobulėja. Gyvenimas tampa tylesnis ir ramesnis. Užuot gavęs kliūčių, pavyzdžiui, dešimt kartų per valandą, jis jaučia jų keletą per dieną ir ne daugiau. O nuo to priklauso tobulėjimo greitis. Kitaip tariant, žmogus specialiai save stabdo.
Arba kitu atveju – sutikęs kliūtis jis stoja į kovą su jomis, kaltindamas save ir savo aplinką, mokytoją ir apskritai visą dvasinį kelią. Tiek, kad gali visiškai pasitraukti iš šio kelio ir viską mesti.
Sunku išsilaikyti taip, kad priimtum visas iškylančias aplinkybes kaip norimas ir siųstas  Kūrėjo, be kurio nėra nieko. Visos kliūtys yra optimalios mūsų tobulėjimui ir klausimas tik, kaip teisingai į jas reaguoti, kaip jas priimti su dėkingumu, kad jų padedami judėtume tikslo link.
Tam būtinas intensyvus mokymasis, kantrybė, kas kartą reikia pasirengti perėjimui iš vienos būsenos į kitą. Ir svarbiausia – reikalingas susitaikymas, gebėjimas suprasti, kad visi kylantys sunkumai – tai teisingos kliūtys kelyje. Kiekvienas žmogus pasaulyje gauna tokių kliūčių ir aiškinasi: ar verta jam tobulėti su tokiom kliūtim, ar ne ir kokia kryptimi.
Yra tokių žmonių, kurie nuo pat pradžių suformuoja tam tikrą savo požiūrį į grupę, į mokytoją, į knygas, į savo kelią: teisingą arba neteisingą požiūrį, o kiti priversti kas kartą aiškintis tai iš naujo ir geba požiūrį keisti. Taip jie ir tobulėja.

Iš 2013 m. liepos 7 d. pamokos pagal Rabašo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Darbas su kliūtimis

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

Kliūtys ar pagalba kelyje?

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.